Praėjusį gruodį Estija ryžosi precedento neturinčiam žingsniui ir pasiūlė bet kuriam pasaulio žmogui galimybę tapti Estijos e. gyventoju. Toks statusas jo turėtojui suteikia teisę naudotis daugybe šios šalies elektroninės valdžios paslaugų.

Pavyzdžiui, jei tokiu virtualiu Estijos gyventoju nutartų tapti, tarkime, Indijos verslininkas, jis galėtų įsteigti Estijos bendrovę, didžiąją veiklos dalį vykdančią Ispanijoje, o valdomą nors ir iš Dubajaus. Be to, jis galėtų naudoti savo elektroninį parašą sudarydamas sutartis su klientais iš visos Europos Sąjungos ir nemokėti jokių mokesčių, jei tik jo gautas pelnas pasiliktų Estijoje. Tad nieko keista, kad per pirmas devynias savaites bandomąją šios programos versiją panoro išbandyti 13 tūkst. žmonių, iš kurių 500 jau gavo savo e. gyventojo korteles.

Estijos vyriausybė šią programą pristato kaip priemonę privilioti užsienio verslininkų. Tačiau kartu Estija nusitaikė ir į naują augančią rinką, kuri gali iš esmės transformuoti dabar veikiančią pasaulio ekonomiką, – viešąsias paslaugas.

Ateityje tarptautinis verslas galutinai ištrins valstybių sienas, pasiūlydamas paslaugų, pritraukdamas klientų ir uždirbdamas pelno nepriklausomai nuo konkrečios teritorijos. Tai leis valstybėms savo viešąsias gėrybes paversti virtualiomis verslo įmonėmis, ir kai kurios kūrybingos valstybės, ypač mažosios (tokios kaip Estija) pradeda tai įgyvendinti jau dabar.

Estija buvo tiesiog priversta gerokai pasistūmėti virtualios erdvės link, nes jos padėtis fizinės erdvės atžvilgiu labai sudėtinga. Ši nedidelė Baltijos valstybė, kurioje gyvena vos 1,3 mln. žmonių, yra įsprausta tarp Rusijos ir Vakarų. 1991 m. atgavusi nepriklausomybę, iš 50 metų trukusios sovietų okupacijos Estija paveldėjo du trūkumus: sukriošusią infrastruktūrą, ypač telekomunikcijų, ir silpną administracinę tvarką. Šaliai reikėjo greitai sugalvoti, kaip patobulinti valdymą. Neseniai Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas paaiškino: „Automatizavimas Estijai leido atsigriebti už žmogiškųjų išteklių trūkumą.“

Nuo to laiko Estija sugebėjo tapti pasaulio technologijų lydere, galinčia pasigirti didžiausiu pasaulyje vienam gyventojui tenkančių startuolių skaičiumi ir 15 proc. BVP sudarančiu aukštųjų technologijų sektoriumi. Vyriausybė konstatavo, kad interneto prieiga turi tapti žmogaus teise, o didžiąją šalies teritorijos dalį dengia nemokamas ir sparčiausias pasaulyje belaidis tinklas. Neseniai Taline nuspręsta, kad valstybinėse šalies mokyklose visi jau nuo pirmos klasės turi būti mokomi programavimo. Visa Estijos bankų sistema veikia tinkle, todėl beveik visais atvejais pirkti galima elektroniniu būdu, įskaitant maisto produktus iš gatvės prekeivių. O  sveikatos priežiūros programa siūlo galimybę gauti elektroninį vaistų receptą.

Bet visa tai nublanksta, palyginti su darbu, kurį Estijos valdžia nuveikė savo pačios sistemų labui. 2000-aisiais Estijoje nuspręsta, kad jos piliečių elektroniniai parašai turi turėti lygiai tokią pačią juridinę vertę kaip ir rašyti ranka, tad visais valdžios lygmenimis turėjo būti užtikrinta galimybė priimti ir apdoroti elektroninius dokumentus. Estija išsikėlė tikslą nacionaliniu mastu įdiegti elektronines asmens tapatybės korteles, o tai leido saugią elektroninę prieigą prie visų viešųjų paslaugų. Šiandien 95 proc. estų deklaruoja savo mokesčius internetu, o šis procesas trunka vos kelias minutes.

E. gyventojų programa yra tik dar viena inovacija, leidžianti kai kuriomis iš minėtų paslaugų pasinaudoti ir užsieniečiams. Tam jiems reikalinga tapatybės kortelė su įdiegta mikroschema – panaši į tokią, kokia naudojasi fiziniai Estijos gyventojai. Pirmasis žmogus, kuriam buvo suteikta tokia kortelė, britų žurnalistas Edwardas Lucasas, labiausiai gyrė du kortelės pranašumus: elektroninį parašą, kurį naudojant jo sudaromos sutartys, tikėtina, bus saugesnės, ir patikimą būdą patikrinti tapatybę. Vyriausybė tikisi, kad šie pranašumai galiausiai privilios užsieniečių ir leis jiems steigti Estijos įmones.

Norintieji pasinaudoti šia programa gali registruotis trumpam apsilankydami Estijoje, kad būtų patvirtinta jų tapatybė ir įrašyti biometriniai duomenys, tačiau ateityje net ir ši procedūra nebebus privaloma.

Jau nuo balandžio mėnesio registruotis bus galima Estijos ambasadose, o elektroninių Estijos paslaugų paklausa, tikimasi, bus gana didelė. Taip pat tikimasi, kad Estijos gyventojų skaičius dėl šios programos per dešimtmetį padidės net dešimčia milijonų, o tai reiškia, kad vien iš registracijos mokesčio bus gauta 565 mln. JAV dolerių pajamų, ką jau kalbėti apie pajamas iš verslo mokesčių ir platesnės ekonominės veiklos.

Nors Estijos verslo modelis ir išsiskiria novatoriškumu, pati koncepcija, kai valdžia pardavinėja savo paslaugas tretiesiems asmenims, nėra nauja. Tiesą sakant, tai jau seniai vyksta tiek regioniniu, tiek nacionaliniu lygiu: paslaugos klientams daug kur siūlomos per atstumą.

Nevados valstija JAV buvo, ko gero, pirmoji rinkodarai išnaudojusi konkrečią valdžios teikiamą paslaugą – skyrybų liudijimo išdavimą. Nevadoje jau nuo 1860-ųjų skyrybų procedūra buvo gana paprasta, o Didžiosios depresijos laikotarpiu ji dar labiau supaprastinta. Tai sukėlė tikrą „atvykstamojo skyrybų turizmo“ bangą, o 1940 m. žmonių, siekiančių skyrybų, skaičius pasiekė rekordinius 20 tūkst. per metus.  Nors dauguma šių žmonių išvykdavo vos gavę tai, ko atvyko, jų migracija paskatino Nevados nekilnojamojo turto ir turizmo rinką.

Dar vienas pavyzdys – Delavero valstija, „priglaudusi“ daugiau nei milijoną JAV korporacijų, įskaitant daugiau nei pusę biržoje kotiruojamų JAV kompanijų, nors dauguma jų čia neturi fizinio biuro. Delaverui tai pavyko pasiūlius lengvatų įregistruojant įmonę, įskaitant paprastus įstatymus ir netgi atskirą teismų sistemą, kurioje dirba aukštos kvalifikacijos teisėjai, besispecializuojantys verslo ginčų srityje. Dėl viso to franšizės mokesčiai sudaro apie penktadalį visų valstijos pajamų.

Panašią strategiją yra įgyvendinusios ir kai kurios Europos valstybės. Pavyzdžiui, Lichtenšteinas, pasinaudodamas mažais mokesčiais steigiant įmones ir negriežta įmonių priežiūros tvarka, dabar gali pasigirti šioje nykštukinėje valstybėje įregistruotomis 75 tūkst. įmonių, generuojančių trečdalį šalies biudžeto pajamų. Taip pat ir Šveicarija, kurios bankų privatumo politika priviliojo turtingiausių pasaulio žmonių pinigus, o gal ir pačius turtuolius.

Kitos šalys, tokios kaip Švedija ar Danija, sėkmingai eksportuoja savo socialinio aprūpinimo sistemas.

Didėjantis virtualių, su teritorija nesusijusių paslaugų asortimentas iškelia klausimą: kaip toli šis virtualumas gali nueiti? Šiuo požiūriu Estija tarnauja kaip labiausiai pamokomas pavyzdys. Šalis ne tik perkėlė daugybę valdžios funkcijų į virtualią erdvę, bet ir siekia į „debesį“ per ambasadose esančius serverius perkelti visą savo e. valdžią. Ši taktika leistų Estijai toliau egzistuoti kaip valstybei, net jei jos fizinė teritorija būtų užimta, užtikrinant nepertraukiamą paslaugų teikimą Estijos piliečiams ir virtualiems klientams. Be to, šitaip būtų sumažintas valstybės pažeidžiamumas tokiomis didelėmis kibernetinėmis atakomis, kokią 2007 m. surengė Rusijos  programišiai, sugebėję paralyžiuoti kai kurių valstybinių įstaigų darbą kelioms savaitėms.

Estijos valdžia būtų pirma, persikėlusi į „debesį“. Ir toks scenarijus jos paslaugas galėtų padaryti patrauklias bei prieinamas dar gausesniam potencialių klientų būriui. Kuo labiau valstybė tampa virtuali ir kuo mažiau jos valdžia priklausoma nuo teritorijos bei kitų fizinių išteklių, tuo didesnį konkurencinį pranašumą įgyja naujoves diegiančios Estijos dydžio valstybės. Nors dauguma pasaulio šalių tam dar nepasirengusios, Estijos pavyzdys pranašauja, kokia ateitis mūsų laukia.

Aišku viena: riba tarp verslo ir valdžios sparčiai nyksta. Tiek vieni, tiek kiti turi įtikinti žmones mokėti už jų paslaugas ir yra priversti siūlyti iniciatyvas, kad įgytų pranašumą prieš kitus. Juk Amerkiečiai galbūt jau netrukus galės rinktis Švedijos socialines garantijas, Estijos mokesčių sistemą, Čilės interneto apsaugą, Singapūro išsilavinimą ir Delavero teismų paslaugas.