Pirmąjį Lietuvoje privačių darželių tinklą, kurį jau sudaro ne tik aštuoni „Vaikystės sodai“, bet ir šį rugsėjį duris atversianti mokykla, sukūrusi dr.Austėja Landsbergienė keičia tiek tėvų, tiek pedagogų požiūrį į ugdymo sistemą.

Edukologė A.Landsbergienė naują Lietuvoje alternatyvią ikimokyklinio ugdymo programą pristatė ir pirmąjį „Vaikystės sodą“ atidarė vos prieš trejus metus, tačiau šiandien jos sodelius jau lanko daugiau kaip trys šimtai vaikų Vilniuje ir Kaune. O netrukus sodiečių gretos padidės dar maždaug dviem šimtais mažylių, nes duris atvers po vieną naują „Vaikystės sodą“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Keturių vaikų mama prisipažįsta netikėjusi, kad mūsų šalyje jau yra tiek tėvų, kuriems svarbu ne tik tai, kad vaikas darželyje būtų šiltai aprengtas bei pamaitintas, bet ir ugdomas taip, kad užaugtų kritiškai mąstantis, pasitikintis savimi, ambicingas, žinantis tiek savo teises, tiek pareigas. Svarbu ir tai, kad tėvų neatbaido net daugiau kaip 1600 Lt siekiantis mėnesinis mokestis – didžiausia suma, kurią šiuo metu tenka ploti tėvams, nusprendusiems vaikus leisti į privačią ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Tai patvirtina, kad į „Vaikystės sodą“ veržiamasi ne vien todėl, kad Vilniuje ir Kaune niekaip neišsprendžiama darželių trūkumo problema.
„Vienu metu duris atvers net trys nauji sodeliai, kad būtų patenkintas dabartinis poreikis. Mat nei viename „Vaikystės sode“ nėra laisvų vietų ir jau susidariusi eilė. Tuo tarpu vasaros pabaigoje perskambinus kitus keturiasdešimt tris privačius Vilniaus darželius, paaiškėjo, kad jie galėtų priimti ir po kelis vaikus“, – sako A.Landsbergienė.
Edukologė pabrėžia, kad tėvai vertina, jog „Vaikystės sodas“ nėra pagerintas valstybinis darželis ir ne vaikų priežiūros institucija, o tai, kad čia vaikai įpranta dirbti grupėse, užduoti kritinius klausimus, analizuoti, diskutuoti, atlikti eksperimentus.
Tokiu pačiu principu, kad mokytojas privalo dirbti ne taip kaip jam patogu, o kaip reikia vaikams, bus vadovaujamasi ir nuo rugsėjo Vilniaus centre atidaromoje privačioje mokykloje, kurioje kol kas bus po dvi priešmokyklines ir pirmąsias klases.
Taigi, kaip A.Landsbergienei pavyko sukurti ikimokyklinio ir pradinio ugdymo tinklą bei įdarbinti daugiau kaip penkiasdešimt pedagogų, kai daugelis kitų privačių darželių sugeba surinkti vos po vieną vaikų grupę?

Ambicijos – žengti į tarptautinę rinką

“Amerika pristatoma kaip galimybių šalis, tačiau, manau, kad šiuo metu toks kraštas yra Lietuva, nes yra daugybė dalykų, kurių dar niekas nebandė padaryti. Tai kad mūsų šalyje nebuvo nei vieno tarptautinio darželio, kuriame su vaikais būtų bendraujama lietuviškai ir paskatino įkurti „Vaikystės sodą“. Esu ne vien tik keturių vaikų mama, bet ir mokslininkė, tarptautinių mokyklų vertintoja, todėl pagalvojau, kad galėčiau savo žinias, gebėjimus ir patirtį pritaikyti Lietuvoje“, – pasakoja A.Landsbergienė.
Tiesa, privačių darželių tinklo savininkė prisimena, kad tol, kol nebuvo supaprastintos itin griežtos darželių higienos normos, nebūtų galėjusi įsteigti sodelio. „Būna, kad ir dabar rankos šiek tiek nusvyra. Daug kas tikrai galėtų būtų paprasčiau, tačiau mes esam dar labai maža valstybė. Be to, aš galvoju ne apie tai, kad dabartinė įstatymų bazė man yra trukdis, o ieškau sprendimų, ką esamoje situacijoje galiu padaryti geriausio. Kai taip vertini, tada viskas atrodo įmanoma“, – požiūrį į biurokratinius sunkumus atskleidžia edukologė.
Ir priduria, kad būtų labai įdomu įkelti koją į tarptautinę rinką. Mat taip įgytų naujos patirties ir pasitikrintų, ar gali sėkmingai dirbti su tarkim Anglijos ar Lenkijos pedagogais, kurie daug kuo skiriasi nuo lietuvių, kaip pavyktų perprasti kitų šalių teisinę bazę. „Kažkada susapnavau, kad „Vaikystės sodui“ priklauso penkiolika sodelių ir dvi mokyklos, tačiau jokių ribų nenusistatau. Juk galima plėstis į Latviją, Estiją, Lenkiją, Rusiją, kitas šalis. Pas mane dirba fantastiški pedagogai, kurie jau gali auginti ir puoselėti „Vaikystės sodą“ taip, kaip aš“, – neabejoja A.Landsbergienė, nuo ryto iki vakaro galvojanti, ką dar būtų galima padaryti, kad čia būtų gera vaikams, ir patogu tėvams.
Edukologė mano, kad pedagogo darbas negali baigtis trečią ar penktą valandą dienos, nes tai yra gyvenimo būdas. Tad ne tik sodeliams ieško mokytojų iš pašaukimo, bet ir kartą per mėnesį vesdama seminarus įvairiuose Lietuvos miestuose, bando keisti valstybinių ugdymo įstaigų pedagogų požiūrį į vaiką bei ugdymą.
„Kai išgirstu, kad mokytoja yra gera, nes sugeba susitvarkyti su vaikais, man oda pašiurpsta. Vaikai nėra išmėtyti žaislai, kuriuos reikia sutvarkyti. Su jais reikia bendrauti, diskutuoti, analizuoti. Tačiau man sako, kad tada vaikas užlips ant galvos. Vaikas, kuris žino ir savo teises, ir pareigas niekada neužlips ant galvos, – dėsto keturių vaikų mama. – Deja, dažnai mūsų vaikai girdi tik tai, kad privalo mokytis, susitvarkyti, viską suvalgyti, kas padėta ant stalo arba taip bijoma juos traumuoti, jog leidžiama viskas, ko tik užsigeidžia. Vienas kraštutinumas – prievarta, kitas – anarchija, o turėtų būti demokratija, kai šalia kiekvienos vaiko teisės yra pareiga.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.