Pabėgėlių antplūdis užklupo Europą netikėtai. Ilgai priekaištavusi Vokietijai ir Prancūzijai dėl solidarumo stokos Vidurio ir Rytų Europa atsuko nugarą vakariečiams. O Rusijos ambasadorius Varšuvoje pareiškė, kad Lenkija kalta dėl Antrojo karo pradžios. Ar toks sutapimas – atsitiktinis?

„Stebiu ir stebiuosi“, – prieš penkerius metus kalbėjo Valdas Adamkus apie Lietuvos ir Lenkijos dvišalius santykius. Daug kas pasaulyje stebi ir stebisi, kaip elgiasi posocialistinių šalių vyriausybės svarstant pabėgėlių, plūstančių į ES pietus, reikalą.

Atrodo, kad 1956 m. Budapešto, 1968 m. Prahos, 1980 m. Varšuvos ir Gdansko „Solidarumo“ ar 1989 m. vilnietiška Sąjūdžio dvasia jau seniai išgaravo iš rytinių ES pakraščių. V.Orbanas nuosekliai tampa moderniu diktatoriumi, taigi ir jo planas atsiskirti nuo Serbijos gelžbetonine apie 150 kilometrų siena nieko jau nenustebino.

Atrodo, kad nuosekli demokratijos raida Vidurio ir Rytų Europai tapo per sunkia našta. Nepriklausomų teismų, neangažuotos spaudos ar tautinės tolerancijos raida tampa neįmanomais dalykais.

„Vengrijoje nėra diktatūros, bet yra diktatorius. Vyriausybė kontroliuoja žiniasklaidą, visi dienraščiai, beveik visos radijo ir televizijos stotys transliuoja vyriausybės propagandą. Vengrai iš Vengrijos bėga kur kas dažniau nei 1956 metais“, – tvirtina garsi vengrų filosofė A.Heller.

Neseniai Vilniuje viešėjęs Vengrijos politologas prof. A.Aghas teigė, kad dabar iš jaunų mokslininkų jis sulaukia tik vieno prašymo: „Padėkite rasti darbą Vakaruose.“

Net dalis vengrų intelektualų premjero V.Orbano asmenyje mato išsigelbėjimą. Jie tvirtina, kad jei nebus Orbano, bus dar blogiau – prie valdžios ateis kraštutinė, fašistuojanti partija JOBBIK (Judėjimas už geresnę Vengriją), kuri jau šventė nedideles pergales pastaruosiuose Europos ir Vengrijos parlamentų rinkimuose.

Austrijoje imigrantai, atvykę iš šalių, nepriklausančių Europos Sąjungai, sudaro 12,4 proc. gyventojų, Belgijoje – 11,3, Airijoje – 11,8, Vokietijoje ir Prancūzijoje – atitinkamai 8,7 ir 6,3 proc. O  Vengrijoje imigrantai, ne ES piliečiai, 2014 m. sudarė tik 1,4 proc. gyventojų, Čekijoje – 4,1, Slovakijoje – 1,1,  Lenkijoje – 0,3, Lietuvoje – 0,7 proc. Dešiniųjų partijų sukelta nacionalizmo banga yra neproporcinga problemoms, kokių gali kilti priimant pabėgėlius, kurie, be abejo, kažkiek pakeis demografinę situaciją ir atskirų valstybių kultūrinį foną. Tačiau net popiežiaus Pranciškaus prašymas būti jautriems kitų tautų žmonių nelaimėms nebuvo išgirstas.

Lenkams buvo priminta, kiek daug jų pačių bėgo į Austriją komunizmo-socializmo laikais, o tuose pačiuose namuose, kur jie glaudėsi prieš penkiasdešimt metų, dabar įsikūrė šeimos iš Artimųjų Rytų.

„Negalime leisti sukurti ultranacionalistų Europos. Jei ultranacionalistai laimės pabėgėlių klausimu, laimės ir visur kitur. Negalima XXI amžiuje, globalizacijos amžiuje, globalizacijos problemas spręsti nacionalizmo būdu. Jei kas nesutinka, pabėgėlius paimti priversime“, – rugsėjo pradžioje Europos Parlamento pirmininkui M.Schultzui jau trūko kantrybė.

Višegrado grupė, ypač suaktyvinusi savo veiklą prieš dvejus ar trejus metus, šių metų vasaros pabaigoje bandė veikti išvien ir svarstant pabėgėlių problemą. Lenkija, Slovakija, Čekija ir Vengrija iš karto lyg ir vieningai pasipriešino kvotų sistemai dėl pabėgėlių, tačiau rudeniškas šaltukas solidarumą greit sukaustė. Lenkija, priešingai nei kitos trys Vidurio ir Rytų Europos šalys, priklausančios Višegrado grupei, sutiko su Europos Komisijos siūloma kvota.

V.Putinas niekada nepamiršta Vidurio ir Rytų Europos. Net tuo metu, kai į pirmą vietą iškyla Sirijos problema, islamistų pozicijų bombardavimas, pasisakymas Jungtinių Tautų Organizacijos sesijoje ar išsvajotas susitikimas su B.Obama.

Rusija visada pasiruošusi „pagloboti“ Vidurio ir Rytų Europą. Kitais žodžiais, pasakykite, kur jums skauda, o mes patepsime. Parodykite, kur Briuselis jus skriaudžia, o mes jums iš karto padėsime.

Prireikė V.Orbanui atominės elektrinės – tikrai bus. Reikia slovakų populistui R.Fico pigių dujų – nereikės ilgai laukti. Prezidentas M.Zemanas ir dalis čekų svajoja iš komunistų per trumpą laiką pasiversti nacionalistais – Kremlius pateiks receptą, suteiks pagalbą. Jums neskauda? Skaudės!

Lenkams nieko neskauda, Lenkijos ekonomika vis dar auga? Padarysime, kad skaudėtų, ir lenkai tuoj pat nustos svajoti apie prisijungimą prie Minsko derybų. Ir gal iš viso atšals dėl Ukrainos.

Kitaip negu provokacija negalima pavadinti Rusijos ambasadoriaus Varšuvoje interviu, kuriame jis apkaltino lenkus dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios. Nepaisant iškvietimo į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją, kur turėjo pasiaiškinti dėl savo žodžių, ambasadorius S.Andrejevas iš esmės savo nuomonės nepakeitė.

Premjerė E.Kopacz tokį Rusijos atstovo elgesį įvertino vienareikšmiškai: „Bandyta išprovokuoti lenkus – gal jie mesis į rusofobiją ir sukels isteriją, o tada galima pasauliui parodyti, kokia baisi mūsų valstybė, kokia baisi mūsų tauta.“

Pabėgėlių problema tapo dar vienu rimtu iššūkiu ir egzaminu Vidurio ir Rytų Europai. Tai apnuogino daugybę problemų, su kuriomis negali susidoroti posocialistinės šalys.

Dar kartą išryškėjo griovys tarp senosios Europos ir jaunesnės sesers, nors jis darosi vis siauresnis ir mažesnis. Ne veltui profesorius A.Aghas tvirtina, kad Vidurio ir Rytų Europai reikia antrosios demokratizacijos bangos.

Nėra, be abejo, padėties be išeities. Galima priminti, kad geopolitika nemėgsta tuštumos, kuri greitai užsipildo.

Atrodo, kad A.Merkel ir šiuo atveju turi receptą. Geležinė kanclerė bandė ir bandys išlaikyti Veimaro trikampio susitikimų tradiciją. Susodinusi prie stalo Prancūzijos ir Lenkijos lyderius, ir iš karto jau turint trečdalio ES piliečių mandatą, ji gali kurti kai kurių europinių reformų vizijas.

Toks bendradarbiavimas lenkų gali būti siejamas su nuoseklesniais, ne per stipriais santykiais su JAV ir šaltesne pozicija dėl Ukrainos.

Tai bus dar vienas rimtas egzaminas Vidurio ir Rytų Europai. Maža to, egzaminų sesija posocialistinei erdvei dar neartėja prie pabaigos.