"Veido" archyvas

Venesuela stebina pačiu įvairiausiu kraštovaizdžiu – nuo krokodilais ir piranijomis knibždančių upių, savanų platumų, egzotiškų gyvūnų pamėgtų džiunglių iki svaiginančių Andų kalnų ir palmių giraitėmis apsuptų paplūdimių.

Venesuela apdovanota ne tik didžiuliais naftos telkiniais, bet ir neįtikėtino grožio gamta. Dar įstabesnė ji lietuvio akiai, daugumą venesueliečiams įprastų gamtos stebuklų ir gyvūnų mačiusiai tik per televizorių. Kai per savanos plynę šuoliavome ant arklio, o aplink – tik sudžiūvusios žolės kupstai ir karvių bandos, jautėmės tarsi patekę į seną vesterną. O tankiu mišku prijoję apaugusią upę ir persėdę į valtį, pasijutome lyg peršokę į kitą kino juostą – pakrantėse daugybė tingiai besiilsinčių kaimanų ir krokodilų, aplink visiškai kitokia gamta. Ir dar kitokią gamtą (tarsi filme “Tarzanas” ar “Anakonda”) išvydome nuvykę į neišbrendamas džiungles, kur virš galvų praklykdavo papūgos, o po medžius karstėsi beždžionės.

Pamatyti egzotinių gyvūnų – į Los Llanos

Svarbu paminėti, kad vienas į džiungles ar savaną stebėti gyvūnų ir paukščių nenuvyksi – autobusai iki ten nenuveš, vietų pavalgyti ar apsigyventi taip pat nerasi. Norint aplankyti gražiausius gamtos kampelius, reikia pirkti turus iš vietinių agentūrų. Į turo kainą įeina nakvynė, maitinimas, o gidai pasistengia, kad tos kelios dienos pralėktų įdomiai.

Didžiausią įspūdį paliko keturių dienų kelionė į savaną Los Llanos. Tai geriausia vieta susipažinti su įvairiausiais gyvūnais, ypač sausuoju sezonu, kuris tęsiasi nuo gruodžio iki balandžio. Tuomet lygumą raižančios upės nusekusios, tad pakrantėse matyti besiilsintys gyvūnai. Apsigyvenę fermerio rančoje keliautojams įrengtame kempinge, galėjome sėdę į valtis išbandyti išvykas upėmis ar sulipę ant džipo stogo leistis į naktinius safarius.

Mums pasisekė – pamatėme visus toms vietomis įprastus gyvūnus: dviejų rūšių skruzdėdas, daugybę kaimanų ir krokodilų, didžiausius pasaulyje graužikus kapibaras, išaugančias iki gerai nupenėtos kiaulės dydžio, gėlavandenius delfinus, žvejojome ir valgėme piranijas. Kiek gyvūnų pamatysi, priklauso ne tik nuo gamtos įgeidžių, bet ir nuo gido kvalifikacijos.

Į Los Llanos mus lydėjo patyręs gidas, kuriuo nesiliovėme stebėtis – ir tuomet, kai staiga nėręs iš valties į kaimanų ir piranijų knibždančią upę ištraukė didžiulį archajišką išvaizdą išlaikiusi vėžlį “mata-mata”, kuris galvą ne įtraukia į vidų, bet nulenkia į šoną, ir kai naktį nulėkęs prie tvenkinio rankose parnešė nedidelį kaimaną, ir kai pelkėtose vietovėse rado kelių metrų ilgio stambių anakondų. Tokio dydžio anakonda, apsivijusi 20–40 kg sveriančią kapibarą, sugeba jai sutraiškyti kaulus ir po to praryti, o tu stovi už penkių metrų ir žiūri, kaip venesuelietis ją baksnoja lazdele.
Kita vieta, kurią Venesueloje rekomenduojama aplankyti, – Orinoko upės delta, užimanti tokį pat plotą kaip Belgija. Į šią upių išraizgytą ir džiunglių apsuptą vietovę tenka keliauti upe, tad trims dienoms visiškai atitrūksti nuo civilizacijos – plaukdamas upe matai tik kur ne kur pakrantėse įsikūrusius indėnų kaimelius.

Orinoko deltoje gyvena 25 tūkst. Varao genties indėnų, iš kurių keliautojai gali nusipirkti šviežios žuvies, iš įvairiausių sėklų pagamintų papuošalų ar iš medžio išdrožtų gyvūnų figūrėlių. Tas tris dienas, kurias praleidome Orinoko deltoje, gyvenome džiunglėse šalia upės mažuose namukuose be durų, kurių stogas dengtas palmių lapais. Namukus pamėgome ne tik mes – po mūsų laisvalaikio pavėsinės lapais gyveno ir du tarantulai. Tiesa, džiunglėse gyvūnų pamatyti kur kas sunkiau nei Los Llanos – kaimanų čia neišvydome, užtat matėme medžių viršūnėse besisupančių beždžionių ir įvairiaspalvių papūgų.

Bakas benzino kainuoja dolerį

Venesuela garsėja ir turkio spalvos Karibų jūros skalaujamais paplūdimiais. Jų pasirinkimas didžiulis – nuo turistų labiausiai pamėgtos Margaritos salos iki ramaus Rokeso (Los Roques) salyno ar vietinių pamėgto Choroni kurorto. Pasirinkę šį kurortą nenusivylėme, nes čia laukė kalnų ir palmių giraičių apsupti geltono smėlio paplūdimiai, šilta jūra ir smagios bangos. Pats miestelis darbo dienomis ramus, tačiau artėjant savaitgaliui ima panėšėti į Palangą.

Pabodus lygumų vaizdams, galima kopti į svaiginančių Andų viršukalnes ar aplankyti vadinamuosius stalo kalnus – plokščiakalnius. Įspūdingiausia yra Roraima, tačiau norint į jį užkopti prireiks net šešių dienų. Galima nuvykti ir prie didžiausio pasaulyje Angelo krioklio, kuris krinta kilometrą žemyn. Tiesa, sausuoju sezonu vaizdas nebus toks įspūdingas, nes bus galima pamatyti ne kilometrą krintančią vandens kaskadą, o tik kalną apgaubusį debesį.

Aplankyti Roraimą ar Angelo krioklį vėlgi pavyks tik užsisakius turą. O šie Venesueloje nepigūs – kelionė su trimis nakvynėmis gali kainuoti 160–350 JAV dolerių (400–875 Lt), priklausomai nuo to, į kokią vietą keliausi ir, svarbiausia, kokiu kursu išsikeisi pinigus. Oficialus kursas – 4 bolivarai fuerte (išvertus stiprusis bolivaras – Bs.F) už dolerį, tačiau juodojoje rinkoje už dolerį galima gauti 5,5–6,2 Bs.F, todėl visi keliautojai stengiasi keisti pinigus juodojoje rinkoje: keisti dolerius siūlo posadų (pigesni nedideli viešbutukai Venesueloje) savininkai, taksi vairuotojai, pardavėjai.

Venesuelos valdžios nustatytas kursas vakariečiams keliautojams itin nepalankus ir neatitinka tikrovės, nes kur kas prasčiau gyvenantiems vietiniams kainos atrodo mažesnės negu keliautojams iš Europos. Pavyzdžiui, 1,5 litro vandens kainuoja 5–8 Bs.F, vakarienė dviem – apie 70–90 Bs.F, tad keliauti po Venesuelą, palyginti su kitomis Pietų Amerikos ar Pietryčių Azijos šalimis, yra brangu.

Pigiausia prekė Venesueloje – benzinas, kurio 75 litrus galima prisipilti už 5 Bs.F (apie vieną dolerį). Venesuela – viena daugiausiai naftos rezervo turinčių šalių pasaulyje, tad šalies prezidentas Hugo Chavezas benziną šalies gyventojams dalija beveik dykai. Dėl to Venesuelos gatvės užkimštos daugybės džipų, senų surūdijusių amerikietiškų mašinų, o vairavimo kultūra itin prasta – saugos diržų nesisega beveik niekas, išvažiuoti į priešpriešinę juostą vairuotojams nieko nereiškia, praleisti pėsčiąjį jiems atrodo kvailystė, o pamatyti vairuotoją su alaus buteliu rankoje – gana įprasta.

Turistams po Venesuelą saugiausia keliauti autobusais, nes traukinių nėra. Tiesa, susisiekimas išplėtotas prastai: atstumai labai dideli, autobusai važiuoja retai, o į tolimesnius miestus – dažniausiai tik vėlai vakare. Gera žinia bent ta, kad tolimųjų reisų autobusai patogūs, tad užmigti pavyksta lengvai. Beje, kai kurie autobusų vairuotojai kondicionierių mėgsta atsukti itin smarkiai, todėl šilti drabužiai ar užklotai tiesiog būtini.

Nepaisant to, kad vienuolika metų šalį valdantis prezidentas H.Chavezas beveik nemokamai gyventojams dalija benziną, sutikti Venesuelos gyventojai piktinosi diktatūros apraiškomis garsėjančiu šalies vadovu. Venesueliečiai skundėsi, kad valdant H.Chavezui smarkiai padidėjo nusikalstamumas, korupcija, į naftos gavybos ir perdirbimo bendrovių vadovų postus H.Chavezas sukišo nekompetentingus, bet sau palankius žmones, tad šiose įmonėse padažnėjo gaisrų, sumažėjo jų efektyvumas. O posadų savininkai skundėsi, kad Venesueloje nesijaučia saugūs, nes bet kada jų posados gali būti nacionalizuotos. Tarkime, šiemet H.Chavezas nacionalizavo prancūzų valdytą prekybos tinklą “Exito”, apkaltinęs savininkus kainų kėlimu po valiutos devalvacijos.

Pavojinga, bet keliauti galima

Venesuelos miestuose pasitiks salsos ritmai ir šilti žmonės. Venesueliečiai mėgsta bendrauti – jiems nieko nereiškia autobuse užkalbinti nepažįstamąjį, pravažiuojant automobiliu pakalbinti dirbantį kelininką, o parduotuvėje ar restorane į tave kreiptis “mano meile”. Ispanų kalba keliaujant po Venesuelą – didelis privalumas, nes angliškai moka nedaugelis.

Tiesa, į Venesuelą labiausiai verta vykti dėl gamtos stebuklų, nes dauguma miestų ne tik neišvaizdūs, bet ir pavojingi. Daug pasako vien tokie turistinio vadovo “Lonely Planet” vardijami patarimai, kaip turėti kišenėje smulkių pinigų, kad būtų ką duoti užpuolikui, antraip jo elgesys gali tapti neprognozuojamas. Saugumas buvo viena pagrindinių diskusijų temų su kitais vakariečiais.

Iš tiesų tai viena pavojingiausių, o gal net pati pavojingiausia Pietų Amerikos valstybė, bet grįžus iš šios šalies galima apibendrinti – Venesueloje pasisaugoti tikrai reikia, bet laikantis kelių taisyklių galima keliauti visai saugiai.

Pagrindinės taisyklės – nevaikščioti miestuose sutemus, nesinešioti pasikabinus ant kaklo fotoaparatų, neiti į miestą pasiėmus daug daiktų ar pinigų. Temsta Venesueloje visuomet apie šeštą vakaro, tad tokiu metu pagrindiniuose miestuose baigiasi ir gyvenimas gatvėje – prekeiviai susikrauna savo prekes, o kai kuriose miestuose sutemus net sunku rasti atidarytą restoraną ar kavinę. Venesuelos miestuose visi restoranai, viešbučiai ar namai apsupti tvoromis ar bent jau ant langų uždėtos grotos arba plieninės žaliuzės. O spalvoti daugiabučiai namai, kuriuose gyvena vidurinė klasė, visi be išimties apjuosti tvoromis, kuri baigiasi spygliuota viela ar net elektros kabeliais.

Beje, Venesuela garsėja kaip šalis, kurioje įvyksta ne tik daug apiplėšimų, bet ir nužudymų. Greičiausiai dėl didelio nusikalstamumo lygio važinėjant po Venesuelą keliautojų matyti nedaug. Tačiau dėl baugių istorijų šios šalies tikrai neverta ignoruoti – nors keliaujant istorijų galima išgirsti daug ir įvairių, nukentėjusio nesutikome nė vieno. O įspūdžiais ir susižavėjimu šia šalimi tryško kiekvienas.