"Veido" archyvas

“Changdeokgung” karališkųjų rūmų kompleksas priešais Seulą

Pietų Korėja – lietuviams vis dar tolimas ir labai menkai pažįstamas kraštas. Todėl kelionė į šią šalį pažeria itin daug netikėtų įspūdžių ir stebina ryškiomis spalvomis, egzotiškais kvapais, naujai atrastais skonių deriniais.

Pažiūrėjęs nors vieną Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki Duko filmą, šią šalį pradedi įsivaizduoti kaip pasakiško grožio ir mirtinos tylos kraštą, kuriame gyvena pačias keisčiausias aistras ir sadomazochistinius troškimus siekiantys patenkinti žmonės. O kokią Pietų Korėją pamato ten nuvykę keliautojai?

Ši šalis atvykėlius pasitinka neįprastu lietuvio akiai daugiamilijoninio Seulo šurmuliu, istoriniais pastatais, prigludusiais prie spindinčių stiklinių dangoraižių kvartalų, ir nuostabia gamta, pavasarį džiuginančia sakūrų žiedais, o rudenį pasidabinančia akį rėžiančiomis spalvomis. O kur dar rūko ir debesų šydu apsigobę kalnai, kuriuose įsikūrusios grakščios budistų šventyklos, ir kai kur šlaituose vis dar stūksantys prieš tūkstančius metų pastatyti paslaptingi dolmenai.

Padalyta pusiau

Priminsime, kad Korėjos istorija siekia bronzos amžių, esą tada dievo sūnus Tangunas įkūrė legendomis apipintą Kodžiosono valstybę. Šios pusiau mitinės valstybės egzistavimą liudija archeologiniai radiniai bei dolmenai. Per tūkstantmečius Korėją valdė įvairios dinastijos, šalis tai skildavo, tai vėl susivienydavo, tačiau ypač daug žiaurių smūgių korėjiečiai patyrė XX a. Nuo 1910 iki 1945 metų visą pusiasalį užgrobė ir engė Japonija, o po Antrojo pasaulinio karo Korėją palei 38 paralelę padalijo JAV ir Sovietų Sąjunga. Šiaurinėje dalyje įsitvirtino stalininis-komunistinis režimas, o pietinėje pusėje – kapitalistinė santvarka.

Tačiau ramybė vis tiek neįsigalėjo, 1950 metais Šiaurės Korėja užpuolė pietinę kaimynę, kilo žiaurus karas, pareikalavęs daugybės aukų ir visiškai suniokojęs Seulą. Po trejų metų buvo sudarytos paliaubos, tačiau taikos sutartis dar ir dabar nepasirašyta. Šiaurės ir Pietų Korėjas (Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką ir Korėjos Respubliką) skiria demilitarizuota zona, itin traukianti turistus.

Į demilitarizuotą zoną (DMZ) korėjiečiai neįleidžiami, tačiau užsieniečiams po griežto dokumentų patikrinimo sudaroma galimybė iš tolo žvilgtelėti į Šiaurės Korėjos žemę, aplankyti muziejų, pasižiūrėti filmų ir nuotraukų, pristatančių kruviną istorijos tarpsnį, ir netgi pasivaikščioti išraustais tuneliais. “Vieni tuneliai iškasti tam, kad būtų užgrobtas Seulo miestas ir okupuota Pietų Korėja, kiti tuneliai skirti tam, kad Šiaurės Korėjos pabėgėliai galėtų pasiekti demokratišką šalį”, – pasakoja Kristina Zentelytė, Kauno technologijos universiteto studentė, mėnesį studijavusi Kyung Hee universiteto vasaros mokykloje.

Lietuvė atkreipė dėmesį, kad seniai pasibaigęs karas vis dar gyvas žmonių atmintyje. Einant Seulo gatvėmis į akis krinta plakatai, kuriuose teigiama, kad karas niekada nebus pamirštas, garbinama taika, dėkojama šalims, palaikiusioms Pietų Korėją. Kiekvienas vaikinas yra priverstas eiti į privalomąją karo tarnybą, kad galėtų apginti tėvynę nuo galimo Šiaurės Korėjos puolimo.

Stiklinių dangoraižių labirintas

Turistams, atvykusiems iš mažesnių šalių ir miestų, didžiulį įspūdį daro Pietų Korėjos sostinė Seulas, kuriame gyvena apie 11 mln. žmonių, beveik ketvirtis visų šalies gyventojų. “Man taip ir nepavyko rasti Seulo centro. Atvažiavęs į kiekvieną miesto dalį gali pasijusti esantis centre: daugybė žmonių, įvairiausių renginių, didžiulis judėjimas, transporto spūstys, metro”, – prisimena Kristina.

"Veido" archyvas

Lietuvei pasiklysti painiuose gatvių ir metro labirintuose neteko, miestas pritaikytas turizmui: yra nemažai turizmo informacijos centrų, kuriuose reikiamą informaciją galima gauti anglų kalba, metro stotelių pavadinimai skelbiami korėjietiškai ir angliškai. Beje, paslaugūs korėjiečiai, pamatę sutrikusį užsienietį su žemėlapiu rankose, dažnai patys prieina ir siūlosi padėti.

Beje, Seulas stebina ne tik savo dydžiu, miniomis žmonių, blyksinčiomis reklamomis, bet ir istoriniais pastatais, kurių, tiesa, po karinių kataklizmų ne tiek daug ir beliko – sunaikinti ištisi kvartalai. Simboliška, tačiau Didieji Pietų Namdemuno vartai, kažkada rodę kelią į karališkąją rezidenciją ir atvykėliams iš svečių šalių gniaužę kvapą savo didybe, dabar šalia daugiaaukščių iš žvilgančio stiklo ir plieno atrodo tik kaip kuklus ir miniatūrinis praeities reliktas.

Nuvykus į šią tolimą šalį verta užsukti ir pirmąją karališkąją rezidenciją – Kiongbokungą (Spinduliuojančios laimės rūmus), įkurtą XIV a., ir pasigrožėti korėjietiška architektūra. Beje, iš penkių šimtų įspūdingų pastatų belikę tik dešimt, tačiau žadą atima neįtikėtinas statinių grakštumas, ryškiaspalviai ornamentų nėriniai ir puošnūs įvairiausių formų stogai. Na, o įsiamžinus šalia, rodos, iš pasakų šalies perkeltų namų galima ir pasmalsauti, kokiuose apartamentuose gyveno senovės valdovai. “Labai kuklu, subtilu, mažos durytės, maži perėjimai mažiems žmogeliukams”, – netikėtą įspūdį prisimena Kristina.

Panorusiems pasigrožėti miesto panorama iš viršaus verta pakilti į Seulo bokštą: dieną kvapą užgniauš dangoraižiuose blyksintys saulės spinduliai, o sutemus – milžiniška žiburių jūra. Visai kitoks miesto vaizdas atsiveria plaukiant laivu Hangano upe – patogiai ištiesus kojas galima stebėti, rodos, niekad nenurimstantį didmiesčio šurmulį. Na, o negalintieji gyventi be maratonų po prekybos centrus savo aistrą gali patenkinti prekybinėse gatvėse, tik, kaip įspėja mūsų pašnekovė, teks eiti ne ten, kur norėsite, o kur neš didžiulė minia. Seule gausu muziejų, menų galerijų, sporto entuziastai gali aplanktyti Olimpinį parką ar palaipioti mieste esančiuose kalnuose.

Kita vertus, turistams, apakintiems Seulo dydžio ir įdomybių, nederėtų pamiršti ir kitų Pietų Korėjos įžymybių. Jau vien į UNESCO paveldo sąrašą įtraukti objektai keliautojus vilioja savo neįprastumu. Verta aplankyti vulkaninę Čedžudo salą ir pasigrožėti aukščiausio Korėjos kalno Halasano krateriu, kuriame it perlas saulėje blizga nedidelis ežeriukas, rūstaus grožio kriokliais bei unikaliais lavos urvais. Taip pat reikėtų nepraleisti progos pasižvalgyti Haeinsa budistų vienuolyne, kuriame saugoma unikali budistinių tekstų kolekcija – apie 80 tūks. medinių lentelių su XIII amžiuje išgraviruotais tekstais. Žavi ir istoriniai Hahoe bei Jangdongo kaimai, įsikūrę upės vingyje šalia miškais apaugusių kalnų. O kaip neužsukti prie grėsmingos XVIII a. Hvaseongo tvirtovės ar puikiai išsilaikiusios konfucianistų Džongmijo šventyklos ir dar daugelio kitų įdomių objektų.

Etiketo pamokos

Atkreiptinas dėmesys, kad turistams Pietų Korėja įsimena ne tik dėl įspūdingų istorinių paminklų, bet ir dėl kultūrinių netikėtumų. Kasdienio etiketo taisyklių atvykėliams tenka mokytis iš naujo, kad nuėję į svečius ar restoraną ir sėdę prie pietų stalo neįžeistų svetingo šeimininko. Taigi keliautojai greitai įpranta tik įėję į patalpą nusiauti batus, o valgydami dalytis lėkštėmis su visais sėdinčiaisiais prie stalo. “Kai ilgiau pagyveni šalyje, tai ir pats pradedi elgtis kaip tos šalies gyventojas. Pavyzdžiui, korėjiečiai dėkodami, pasisveikindami ar atsisveikindami linkteli, tad grįžusi į Lietuvą dar porą savaičių lanksčiausi, stebindama aplinkinius”, – pasakoja Kristina.

"Veido" archyvas

Maistas Korėjoje gana aštrus

Beje, derėtų žinoti ir Pietų Korėjos virtuvės ypatumus – maistas čia gana aštrus. Patiekalams skaninti naudojami raudonieji pipirai, česnakai, imbieras ir kt. Bene svarbiausias patiekalas yra kimči, kuris dažniausiai gaminamas iš fermentuotų pekininių kopūstų ir raudonųjų pipirų. Kimči patiekiamas beveik prie kiekvieno patiekalo ir valgomas kiekvieną dieną. Korėjiečiai teigia, kad fermentacijos metu išsiskiria ypatingų medžiagų, apsaugančių net nuo vėžinių ligų.

Verta paminėti, kad ieškant lauktuvių bičiuliams ar suvenyro, kuris primintų aplankytą šalį, reikėtų nesusigundyti ir nepirkti budistinės tematikos daiktų. Juk didžioji dalis korėjiečių yra netikintys, t.y. neišpažįsta jokios religijos, apie trečdalį gyventojų save laiko krikščionimis ir tik vos per 20 proc. yra budistai. Tad nusifotografavus šalia įvairių religijų šventyklų namo geriau parsivežti įvairiausių arbatų – ne tik ženšenio, bet ir miežinės ar net kukurūzų. O tiems, kurie nori draugus pavaišinti pačiais egzotiškiausiais gėrimais, verta nusipirkti chrizantemų ar azalijų žiedų trauktinės.