"Veido" archyvas

“Gaila, kad mokykloje filosofijos nemoko”, – apgailestauja Karolina Rybačiauskaitė

Tęsiame projektą “Elitas, kuriuo galime didžiuotis” ir pristatome talentingus jaunuolius. Šiame “Veido” numeryje kalbamės su Karolina Rybačiauskaite, Lietuvos mokinių filosofijos olimpiados laureate.

“Žmonės turėtų pradėti mąstyti. Jei mąstytų, būtų kūrybingi, ir mes turėtume kitokią visuomenę, nes žmonės nebijotų rinktis. Dabar, kai žmogus susiduria su kokia nors problema, neieško alternatyvių būdų, kaip ją išspręsti, daro taip, kaip kažkas pataria, ir  negalvoja, kodėl taip daro ir kam gyvena. Be to, labai svarbu, kad žmogus mokėtų žaisti, juk tai leidžia skleisti daugybę idėjų. Toks pasirinkimas daug prasmingesnis”, – įsitikinusi Alytaus Jotvingių gimnazijos vienuoliktokė Karolina Rybačiauskaitė, šias mintis suguldžiusi į dešimties punktų manifestą.

Šį manifestą Karolina parašė 42-ajam jaunųjų filologų konkursui, paraginta Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) dėstytojų, suformulavusių rimtą užduotį, kurio tema – “Žaislinio liūto savininke, žaisk”.

“Rašiau šį darbą visai ne tam, kad laimėčiau konkursą. Norėjau, kad kuo daugiau žmonių perskaitytų mano mintis, o mūsų šalis imtų keistis”, – tikina trejus metus NMA studijuojanti Karolina.

Nors mergina prizinės vietos neužėmė, nes darbas ne visai atitiko konkurso reikalavimus, komisija Karoliną įvertino už originalumą.

Originalumas ir gilumas jai padėjo tapti ir tryliktosios Lietuvos mokinių filosofijos olimpiados viena nugalėtojų. Olimpiadai parengta užduotis net suaugusius kolegas vertė suklusti: “Baimės akivaizdoje nutyla bet koks “yra” atsakymas”. Tai mintis iš garsiojo vokiečių egzistencialisto, tyrinėjusio būties esmę, Martino Heideggerio kūrinių. Trisdešimt iš visos Lietuvos atrinktų konkursantų per tris su puse valandos apie tai turėjo parašyti esė.

Mokykloje filosofijos nemoko

“Mokykloje filosofijos nemoko, – apgailestauja Karolina. – Tačiau yra etikos pamokos, ir jeigu mokytojas nori, kursą gali pakreipti taip, kad jame atsirastų ir filosofijos aspektų”. Tačiau vienuoliktokė pripažįsta, kad mokytojai retai kada pasuka į šiuos dirvonus, nes klasėje mokinių daug, jie įvairūs, o filosofija ne visiems įdomi. Tai kur šių dalykų mokosi ji pati?

“Skaitau, bet ne tik, – prisipažįsta. – Manau, kad filosofija – tai greičiau išmintis. Tai, ką gauni iš gyvenimo ir žmonių. Tiesiog reikia turėti filosofinį analitinį mąstymą”.

Mūsų pašnekovei patinka skaityti. Ką skaito? Iš lietuvių autorių – Donaldą Kajoką. O mėgstamiausias autorius – Samuelis Beckettas ir jo trilogija “Molojus”, “Malonas miršta” ir “Neįvardijamasis”. Patinka ir egzistencialistai – Jeanas Paulis Sartre’as bei Albert’as Camus. Dar skaito Władysławo Tatarkiewicziaus filosofijos istoriją.

Išsirinkti tinkamą literatūrą labiausiai Karolinai padeda etikos mokytoja Danutė Sasnauskienė. “Ji domisi, ką darau, ką skaitau, ką galvoju”, – tikina mergina.

Regis, abi jos bus suradusios viena kitą, nes ir mokytoja sako, kad Karolina turi Dievo dovaną domėtis, jausti ir giliai suvokti. Mokosi pati ir jau yra perskaičiusi daugybę filosofijos knygų, negana to, ji skaito ne tik daugumai skaitytojų pritaikytas knygas, bet ir mokslines. Mokytoja net atsidūsta, nes nebeturi ką Karolinai rekomenduoti. “Jos poreikiai dideli. Šalia jos turiu augti ir aš”, – tikina D.Sasnauskienė ir priduria, kad Karolina, jau sukaupusi daug žinių, pasižymi giliu filosofiniu mąstymu.

Pati Karolina tikina, kad daug jai davė ir studijos NMA. Ten besimokantieji gauna įvairių užduočių: gramatikos, kūrybinių ir netgi tenka paragauti mokslinio darbo. Kremtant gramatiką narpliojami rašybos subtilumai, o mokantis kūrybos subtilumų iš pradžių nagrinėjami literatūros žanrai, o vėliau rašomi darbai, na, kad ir novelės ar esė. Visi, kurie renkasi mokslo darbą, narplioja literatūrinius tekstus. “Turime įvairių dėstytojų. Mus moko ir mokslininkai, ir poetai, ir rašytojai”, – didžiuojasi Karolina.

Nacionaline moksleivių akademija mergina susižavėjo apie jos veiklą išgirdusi iš draugės, kuri dabar studijuoja lietuvių kalbą Vilniaus universitete. Tačiau į akademiją patekti nebuvo paprasta: teko parašyti esė duota tema, atlikti testą, panašų į IQ, ir dar būti sėkmingai sudalyvavus olimpiadose ar konkursuose.

Dabar, po trejų studijų akademijoje metų, Karolina iš lėto vardija: “Per tą laikotarpį išmokau turėti tikslą, kad reikia dalyvauti, siekti ir eiti į priekį. Dabar žinau: jei noriu, galiu pasiekti viską – jokių apribojimų nėra. Dar išmokau mylėti mokslą”.

Tačiau svarbiausi Karolinos laimėjimai atskrieja gerokai vėliau SMS žinute: “Akademija mane išmokė bendradarbiauti, kovoti su abejingumu žmonėms, pasauliui ir gyvenimui”.

Ieško kelio

Be jau minėtų mokslo aukštumų, K.Rybačiauskaitė baigė ir dailės mokyklą. Dar vienas akmenėlis į menų maišelį. “Man artimiausia tapyba. Bet jeigu paklaustumėte, kas man labiausiai patinka, negalėčiau teigti, kad vien tapyba. Kokie autoriai patinka? – paklausia Karolina ir ilgam susimąsto. – Aš kitaip žiūriu į meną. Visų pirma ieškau, kaip pačiam suprasti meną. Jeigu dauguma žmonių būtų kūrybingi, jie patys galėtų meną pajusti gamtoje, aplinkoje ir nebūtinai kažkoks menininkas mums tai turėtų pasakyti”.

Bet Karolina linksta ne tik prie menų. Matematika – dar viena jos aistra. Tačiau vienuoliktokė prisipažįsta: ir iš matematikos, ir, kad ir kaip būtų keista, iš lietuvių kalbos mokykloje ji negauna “kiaurų” dešimtukų. Tik devynis. “Per lietuvių kalbos pamokas reikalaujama labai smulkių dalykų, pavyzdžiui, ką koks personažas mėgo, kokios gėlės patiko ar ką kada pagalvojo. Man kartais pritrūksta laiko tam išmokti. Dailės mokykloje praleidžiu didelę dalį dienos”, – dėsto mergina.

Kuo toliau, tuo labiau Karolina jaučia laiko stygių. Platus mąstymas suvedė ją su bendraminčiais už mokyklos ribų. Alytuje veikia kūrybingų žmonių sambūris “Sotvaras”, kurio nariai gali būti visi norintieji, bet daugumą sudaro dar nesulaukę nė 25-erių. Šie jaunuoliai daro viską, kad jų mieste būtų įdomu gyventi. Pavyzdžiui, pasikviečia į Alytų žmonių iš visos Lietuvos, kurie ką nors išmano ir turi ką papasakoti. Tai gali būti ekonomistai, teisininkai, menininkai. Rengiamos animacinių filmų peržiūros, per kurias dzūkai gali susipažinti su animacijos istorija. Dar vieną idėją pašnibždėjo miesto aktualija – Alytuje imti pjauti seni didžiuliai medžiai. Miestelėnai negalėjo suprasti kodėl, todėl kilo pasipriešinimo banga. “Sotvaro” klubo nariai nusprendė protestuoti savaip: paskelbė eksperimentinio kino konkursą “Medžiui”. Sukurtų filmų peržiūra vyks jau birželio viduryje.

Galiausiai pokalbis su Karolina pasisuka apie ateitį, juk iki mokyklos baigimo liko vos metai. “Turėčiau žinoti, ką veiksiu gyvenime. Reikia pasirinkti kuo greičiau ir pradėti kryptingai dirbti. Deja… – atsidūsta vienuoliktokė. – Dabar sprendžiu klausimą, ką man rinktis: meną, t.y. dailę ar literatūrą, ar mokslą – filologiją arba filosofiją. Ir ekologija labai įdomu. Gal net ekokritika?” O ekokritiką ji suvokia labai plačiai – kaip ieškojimą atsakymo į klausimą, ar literatūra gali paveikti žmogų taip, kad jis liautųsi alinęs gamtą.

O gal Karolina taps rašytoja? Į tokį klausimą mergina atšauna: “Negaliu būti įsitikinusi, kad ateityje nepradings noras viešai skelbti minčių. Jei turėsiu ką pasakyti, gal ir rašysiu”. Ir priduria: į tinklalapį “Facebook” įdėtas jos draugo Rimanto Budriūno muzikinis kūrinys, kurį jis parašė, įkvėptas Karolinos manifesto.

“Aš už menų sintezę. Manau, kad ir kokias studijas pasirinkčiau, noras sieti neišnyks”, – apibendrina mergina. O mokytoja D.Sasnauskienė užbaigia: “Matau tik du jai tinkamus kelius: arba studijuoti filologiją, arba filosofiją. Net esu pasakiusi, kad po daugelio metų ją įsivaizduoju tik dėstytojaujančią universitete”.