Simboliška: po žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus kabineto langais – ūkininkų turgelis. Ar ministras, vienas didžiausių jų iniciatorių, juose vis dar perka, nors vadinamoji ekologiška produkcija nuo įprastinės kartais skiriasi tik kaina? Nuo to ir pradėjome pokalbį apie ekologinius ūkius, kasos aparatus turguose, dirvonuojančią žemę, ES pinigų dalybas, derliaus visoje Lietuvoje ir jo asmeniniame ūkyje prognozes.

K.S.: Ūkininkų turgeliuose perku, o mano žmona apsiperka kiekvieną sekmadienį. Visą laiką pabrėžiu: ir patys ūkininkai turi kontroliuoti, kad juose savo produkciją pardavinėtų tikri ūkininkai, o ne perpardavinėtojai, tačiau ir tokių prisiplaka. Kai sausio mėnesį Kauno turgelyje matau žiedinius kopūstus, žinau, kad jie garantuotai nelietuviški. Vis dėlto reikia džiaugtis, kad jau atsirado ūkininkų turgelių sistema, jie – nemažos dalies ūkininkų pragyvenimo šaltinis.
Bet ekologija – aukštoji matematika, o ūkininkavimas – dar tik aritmetika. Būna, kad ekologiško produkto ženklu naudojamasi nepelnytai. “Ekoagros” duomenimis, pernai iš 66 tikrintų ūkių 20-yje aptikta neleistinų sintetinių medžiagų. Dabar aiškinamės, pavadinčiau, grupuotės Kėdainių rajone veiklą: išsinuomoję apie 1 tūkst. ha jie gavo didžiules išmokas kaip ekologinis ūkis, o iš tikrųjų vaistažolių buvo užsėta tik tiek, kiek matyti. Šis tyrimas turbūt nueis iki prokuratūros.
Ekologiniai ūkiai iš ES 2007–2013 m. programos jau gavę 200 mln. Lt, tačiau niekaip negaunu tikslaus skaičiaus, kiek pagaminta ekologiškos produkcijos. Dabar jie privalės pateikti sąskaitas-faktūras, kur pardavė produkciją, nes anksčiau galėjo su kaimynu susitarti, kad šis pasirašytų ją supirkęs. Sustiprinome kontrolę, nedangstome faktų ir imsimės griežtų sankcijų iki sertifikato atėmimo. Kodėl tik dabar? Į tai ėjome, bet susidūrėme su didžiuliu pasipriešinimu.
VEIDAS: Vis dėlto ar valstybė pakankamai orientuoja užsiimti ekologine žemdirbyste, kuri minima kaip labai perspektyvi Lietuvos eksporto sritis?
K.S.: Įžvelgiu ekologinės žemdirbystės perspektyvą, jei atsikratysime pseudoekologinių ūkių. Per trejus metus sertifikuotų ekologinių ūkių sumažėjo 187-iais ir dabar yra 2668, bet jie stambėja, jų plotai plečiasi ir jau sudaro 149,1 tūkst. ha. Štai pernai ūkininkas iš Biržų rajono išsiuntė Lietuvoje tikrintą produkciją į Vokietiją, o vokiečiai rado, kad sumaišyta ir ekologiška produkcija, ir ne. Prašau biržiečio – pasakyk ne kaip ministrui, o kaip ūkininkas ūkininkui, kaip tai nutiko. Tas prisipažino, kad žentas iš kito aruodo pasėmė, manydamas, jog niekas nepastebės.
VEIDAS: O ką Lietuvos žemdirbystei duotų, jei žemės ūkio paskirties žemės jau galėtų įsigyti užsieniečiai? Kuo baigėsi Jūsų ir teisingumo ministro bei Notarų rūmų ginčas šiuo klausimu?
K.S.: Esu įsitikinęs, kad tokios žemės užsienio piliečiai pirkti negali, ir nė vieno tokio sandorio nėra užregistruota. Tačiau spaudimas yra. Teisingumo ministerija ir Notarų rūmai traktuoja, kad reikėjo keisti Konstituciją, bet stojimo į ES sutartyje numatyta septyneri plius treji metai, ir mes pasinaudojome šia teise. Tačiau, nors oficialiai tokių atvejų nepavyko nustatyti, ne paslaptis, kad Lietuvos piliečiai supirkinėjo žemę už užsieniečių pinigus. Pavyzdžiui, Lenkija išsiderėjo neparduoti tokios žemės dešimt metų, o dabar ir lenkai ją pirkti gali tik gavę Vidaus ir Žemės ūkio ministerijų sutikimą, kad būtų galima susekti, ar žmogus, steigdamas įvairias bendroves, nesupirkinėja žemės daugiau, nei leidžia įstatymai.
Jei užsienio šalių piliečiai galėtų pirkti žemę, gal jie ir toliau joje užsiimtų žemdirbyste. Tačiau tai reikštų, kad lietuvis ilgainiui būtų nustumtas nuo jos, nes jo perkamoji galia menkesnė. Norėčiau, kad mūsų žmonės, gal užsidirbę pinigų sunkiu darbu Norvegijoje ar Airijoje, nusipirktų žemės ir ūkininkautų.
VEIDAS: Bet Lietuvoje vis dar daug apleistos žemės. Prieš metus sakėte, kad tokios yra 400 tūkst. ha, ir žadėjote didinti žemės mokesčius nevalyviems savininkams. Kodėl įstatymas nepakeistas?
K.S.: Apleistos žemės sumažėjo iki 272 tūkst. ha. Taikome administracines poveikio priemones, bet baudos siekia vos 50–300 Lt. Esame parengę projektą diferencijuoti žemės mokestį: dirbantiesiems žemę – 1,5 proc. žemės vertės, kitiems – 4–5 proc. Tebesiginčiju su Vyriausybe ir Teisingumo ministerija, kurių atstovai sako, kad reikia panaudoti kitas priemones.
Stebina, kad vos pervažiuoji Lenkijos sieną – sodybos, ūkiai sutvarkyti, kalniukai kukurūzais apsėti, ūkiai išsilaiko, nors dzūkas Lazdijuose ir dzūkas Seinuose ūkininkauja tomis pačiomis sąlygomis. Mūsų ūkininkams reikia nustoti sieti viltis vien su ES išmokomis, kurios turi būti mokamos tik už produkto kūrimą.
VEIDAS: O kaip žemdirbiai išgyvens iki naujo ES finansavimo laikotarpio – juk kai kurių programų pinigai beveik baigėsi?
K.S.: Pagal ES pinigų panaudojimą tarp visų ministerijų esame lyderiai. Beje, tiesiogines išmokas pradėsime mokėti nuo spalio 16 d. Finansavimo etapo pradžioje aruodai buvo pilni, o dabar liko tiek, kad išgyventume. Prioritetinės finansavimo kryptys liks gyvulininkystė, pieno ūkiai, be to, siekiame plėsti paramos gavėjų ratą: 2008 m. jų buvo 1,6 tūkst., šiandien – 15 tūkst. Tačiau svarbu ne tik remti ūkininkavimą, bet ir gerinti gyvenimo sąlygas kaime. Gera žinia – 60–70 mln. Lt iš “Leader” programos bus skirta kompensuoti daliai asbestinių stogų keitimo išlaidų, apie 15 tūkst. stogų. Gerai, kad šia parama galės pasinaudoti ne tik ūkininkai, bet ir visi kaimo gyventojai – mokytojai, medikai.
VEIDAS: Ar galime tikėtis ne mažesnių išmokų nei šiuo ES finansavimo laikotarpiu, kai ES susikoncentravusi gelbėti Graikiją, kitas Pietų Europos šalis?
K.S.: Žemės ūkio krepšelis ES biudžete sudarė 49 proc., tikėkimės, toks ir išliks, o metinis biudžetas – apie 120 mlrd. eurų. Mūsų tikslas – kad parama būtų kuo prieinamesnė, ypač ūkiams iki 150 ha, nes tai padėtų kurti vidurinį sluoksnį. O graikų ūkininkai dabar gauna 600 eurų tiesiogines išmokas, lietuvių – 145 eurų. Nebalsavome už tokią tiesioginių išmokų schemą kitu finansiniu laikotarpiu, nes ji diskriminuojanti.
VEIDAS: ES spaudžia daugiau dėmesio skirti atsinaujinančių išteklių energetikai. Jei staiga visos savivaldybės pereitų prie biokuro, ar žemdirbiai pajėgtų juo aprūpinti?
K.S.: Vyriausybėje balsavau prieš Energetikos įstatymo projekto nuostatą dėl biodujų jėgainių galingumo. Statyti 0,25 megavato galingumo įrenginio neapsimoka – reikia bent 0,55 megavato. Kartojame “bio-”, bet taip tik skatiname dujų naudojimą. Seime sieksiu, kad ši nuostata būtų pakeista. O biokurui galima naudoti šiaudus, mešlą, kukurūzus ir šiluma aprūpinti savo miestelį. Latviai jau turi tokių pavyzdžių. Lietuviai gamina medienos granules, tik kad daugiau jų parduoda ne Lietuvoje, o Lenkijoje.
VEIDAS: Dar viena sritis, kurioje Jūsų nuomonė nesutampa su kai kurių kitų ministrų, – kad kasos aparatai turi būti visuose turguose. Kas buvo teisus – Jūs, sakydamas, kad maisto prekių turguose kasos aparatai mažins šešėlinį verslą, ar turgaus prekeiviai, tikindami, kad kasos aparatai tik trukdys dirbti?
K.S.: Jau pirmą kasos aparatų įvedimo mėnesį iš Lietuvos įmonių žemės ūkio produkcijos supirkimas padidėjo 17 proc. Iš pradžių protestavę, dabar turguose prekeiviai apsiprato su kasos aparatais, bet dalis jų ieško būdų, kaip neviršyti 100 tūkst. Lt apyvartos, kad nereikėtų registruotis PVM mokėtojais. Blogai, kad kasos aparatai tuo pačiu metu neįvesti ir ne maisto produktų turgavietėse.
VEIDAS: Įregistravote dar vieną priešiškai sutiktą Viešųjų pirkimų įstatymo pataisą.
K.S.: Viešiesiems pirkimams kasmet skiriama apie 10 mlrd. Lt. Tačiau jei pažiūrėtume įmonių laimėtojų atlyginimų vidurkį, nemažoje dalyje dažniausiai mokamas minimumas, neretai jos būna įsteigtos tik konkursui laimėti. Siūlau, kad konkursą laimėjusios įmonės ir jų subrangovai mokėtų ne mažesnį už vidutinį šalyje atlyginimą. Tada ir mokesčių į biudžetą būtų daugiau sumokėta, ir socialinių pašalpų mažiau reikėtų. Viešųjų pirkimų tarnyba sako, kad taip sumažėtų dalyvaujančiųjų konkursuose. Bet užtai pagerėtų jų kokybė. Ar nenuplagijavau idėjos nuo Artūro Zuoko? Ne, apie tai kalbu jau seniai.
VEIDAS: Liko paskutiniai kadencijos metai: kokiais pokyčiais žemės ūkyje didžiuojatės, o ko nebepavyks įgyvendinti?
K.S.: Neperkėliau ministerijos į Kauną – šiuo klausimu jaučiau patį didžiausią spaudimą. Bet perkėliau “Leader” centrą ir Žemės tvarkymo tarnybos kontrolės skyrių. Didžiausias laimėjimas – kad ūkininkus įvedėme į mokesčių sistemą. Anksčiau jie nemokėjo nei pelno, nei pajamų, nei “Sodros”, nei sveikatos draudimo mokesčių. Važinėjau po kaimus ir klausdavau, ar žino, kiek kainuoja mokinio krepšelis mokykloje. Apie 5,5 tūkst. Lt. O kas turi sumokėti už ūkininkų vaikus? Noriu padėkoti ūkininkams, kad suprato.
Dar vienas didelis laimėjimas, kad krizės metais, kai kiti sektoriai krito apie 15 proc., žemės ūkis augo beveik 2 proc. Čia davė efektą ir ES pinigų skyrimo procedūrų supaprastinimas, nes iki tol apie 10 proc. projekto vertės tekdavo projektui parengti. Be to, ūkininkai suprato, kad juos gali išgelbėti vienybė, ir ėmė burtis į kooperatyvus. Štai įsteigę kooperatyvą “Pienas LT”, vienijantį apie 400 ūkininkų, jie turi stabilias pieno supirkimo kainas, rudenį pradeda statyti naują gamyklą.
VEIDAS: O ką sako Jūsų, kaip ūkininko, patirtis – kokio šiemet galima tikėtis derliaus?
K.S.: Grūdų, pieno, daržovių turėtų būti didesnis nei pernai, bet bulvės šiemet pūva, nes drėgna. Koks derlius Starkevičių ūkyje? Mano žmonos reikia klausti, bet turėtų būti didesnis nei šalies vidurkis.