"Statyba ir architektūra"

Apie ekologišką statybą Lietuvoje kalbama jau gerą dešimtmetį, tačiau tokių pastatų šalyje vis dar nėra daug. Išskyrus keletą besikuriančių gyvenviečių, daugiausia ekologiškas būstas statomas ne kvartalais, o pavieniui. Nors akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau teks atsigręžti į aplinkai draugiškos statybos pagrindus, šis procesas kol kas tik įsibėgėja.

Labiau išimtis nei taisyklė

Masinės ekologijos užuominų Lietuvoje tektų ieškoti su žiburiu – tokie projektai šiandien beveik neplėtojami. Nebent pavieniai žmonės savo sklype ryžtasi pasistatyti žaliąjį namą iš šiaudų, molio ar rąstų.

Prieš keletą metų grupelė entuziastų netoli Vilniaus, už Kernavės esančioje Krunų gyvenvietėje, ketino įkurti ekologišką bendruomenę. Čia buvo užsimota plėtoti žaliąsias idėjas, statyti ekologiškus namus, juose įrengti daug saulės elementų. Tačiau graži idėja prigeso: Krunų gyvenvietėje šiuo metu stovi tik keli daugiau ar mažiau baigti švariosios statybos pastatai. Koją darniai plėtrai pakišo techninės galimybės ir skirtingas būsimų gyventojų požiūris į ekologiškas statybas.

Dar viena moderni žalioji gyvenvietė suplanuota statyti šalia Vilniaus esančiuose Gulbinuose. Nors šis projektas kol kas yra tik popieriuje, Gulbinų bendruomenės įgaliotasis atstovas Vytas Zabilius įsitikinęs, kad realūs statybos darbai – jau ne už kalnų.

„Negaliu teigti, kad čia bus statomi namai tik iš ekologiškų medžiagų, bet tam tikri statybos elementai, ko gero, bus panaudoti iš vadinamosios žaliosios linijos. Pagrindinis Gulbinų gyvenvietės akcentas – kompleksinis, darnus teritorijos planavimas, integralumas su inžinerine bei socialine Vilniaus miesto infrastruktūra, Verkių parko gamtinio paveldo išsaugojimas ir apsauga, taršos eliminavimas ir pan. Kitaip sakant, Gulbinuose planuojama naudoti naujoviškas ekologines lietaus nuotekų valdymo sistemas ir taip sukurti vadinamąją žaliąją bei mėlynąją gyvenvietę“, – pasakojo V. Zabilius.

Švariųjų projektų sąstingis

Bendrovės „Ober-Haus“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Remigijus Pleteras neslėpė: ekologinių gyvenviečių projektai šiuo metu Lietuvoje beveik neplėtojami. Tačiau tai nereiškia, kad taip bus ir ateityje.

„Nelygu, ką vadinsime ekologiniu būstu. Jei kalbėsime apie pastatus, kurie nuo A iki Z statyti laikantis ekologiškumo principo, tai tokių gyvenviečių Lietuvoje aš nežinau. Vertinant atskirus elementus ir statybines medžiagas, tokių namų, be abejo, yra. Juk pas mus populiarėja šiaudinių namų statybos, būsimieji naujakuriai dažniau domisi švaresnėmis statybinėmis medžiagomis. Tačiau vėl gi – kol kas tai labiau pavieniai atvejai, o ne masinis reiškinys“, – sakė R. Pleteras.

Pašnekovas neneigė, kad dalis individualiųjų ar daugiabučių namų statytojų, deklaruojantys, kad jų plėtojami projektai pasižymi ekologinėmis ypatybėmis, taip stengiasi vilioti pirkėjus, besidominčius žaliosiomis idėjomis. „Tačiau kiek viena ar kita namo statyboje panaudota medžiaga yra ekologiška, sunku pasakyti. Tai tyrimo objektas – tai, kas vieniems yra žalia, kitiems gali pasirodyti visiškai neekologiška“, – dėstė R. Pleteras.

Jis pridūrė, kad į bendrovę „Ober-Haus“ kol kas kreipiasi pavieniai pirkėjai, ieškantys būsto, kuriame įdiegtos ir panaudotos žaliosios technologijos.

Teks atsigręžti į gamtą

Atsinaujinančiosios energijos informacijos konsultacinio centro direktorė Edita Milutienė „Statybai ir architektūrai“ tvirtino, kad švariojo būsto idėja Lietuvoje populiarėja, o ateityje toks būstas taps ne egzotika, bet įprastu reiškiniu ar net būtinybe. Nors ekologiškų gyvenviečių bumo šalyje tikrai nėra, ji pripažino, kad susidomėjimas žaliaisiais pastatais kasmet vis auga.

„Žmonės tikrai domisi ekologiniu būstu. Jie buriasi į bendruomenes, keičiasi informacija ir patirtimi, ieško geriausių sprendimų. Žinoma, kol kas tai nėra masinis reiškinys – ekologiškų namų dažniau galima pamatyti pavieniuose sklypuose. Bet neabejoju, kad laikui bėgant ši tendencija ims plisti. Nori nenori teks atsigręžti į gamtą ir dar kartą prisiminti, kad antros tokios planetos kaip Žemė neturime“, – pabrėžė E. Milutienė.

Pašnekovė prisipažino žinanti keletą sveikųjų gyvenviečių, kurios buvo pradėtos statyti su dideliu entuziazmu, tačiau vėliau planai žlugo. Taip dar negimusi mirė ir bene seniausia Lietuvoje ekologinė gyvenvietė Pustalaukio kaime Vilniaus rajone. Mat iš pradžių žaliųjų tikslų siekę gyventojai vėliau nepanoro statyti namų iš vietos medžiagų ir, užuot laikęsi darnumo principo, ėmė ręsti namus kaip kas norėjo: vieni iš blokelių, kiti iš nieko bendra su ekologija neturinčių medžiagų.

Susidomėjimas – net per krizę

Šiaudinių namų statytojų asociacijos pirmininkas Domantas Surkys tvirtino, kad tokių namų populiarumas akivaizdžiai auga. Darbų apimtys nemažėjo net per patį statybų sektoriaus įšalą. Tai patvirtina ir preliminarūs šiaudininkų pastarojo dešimtmečio skaičiavimai: apie 40 proc. šiaudinių namų pastatyta per pačią krizę, 2008–2010 metais.

„Tokį būstą žmonės dabar renkasi dažniau ir drąsiau. Įdomu, kad Lietuvoje iš šiaudų namus statydinasi ir jaunoji karta, ir garbaus amžiaus senjorai. Vadinasi, žmonės vis geriau supranta, kad tokie namai turi perspektyvą“, – kalbėjo pašnekovas.

D. Surkys tvirtino, kad didžioji dauguma ekologinio būsto statytojų – pavieniai privatūs asmenys, o tokių namų gyvenviečių plėtros bumas dar neprasidėjo. Pašnekovas neneigė: įvairių kalbų, kad Lietuvoje pridygs aplinkai draugiškų gyvenamųjų kvartalų, jis girdįs senokai, tačiau realaus rezultato nemato. „Tikriausiai viskas atsiremia į skaičius“, – reziumavo D. Surkys.

Koją kiša kainos

Tai, ar Lietuvoje prasideda ekologiškų statybų karštinė, geriausiai turi žinoti statybinių medžiagų gamintojai ir pardavėjai. Jie mato, kokie vėjai vyrauja rinkoje ir ar ekologiškos medžiagos turi paklausą.

Bendrovės „Dasfa ir Ko“ rinkodaros vadovas Tomas Jankauskas kalbėjo tiesiai šviesiai: neretu atveju ekologiškos statybos baigiasi ten, kur prasideda kalbos apie kainą.

„Kad susidomėjimo yra ir kasmet jis didėja, galiu patvirtinti vienareikšmiškai. Žmonės tikrai aktyviau ieško aplinkai draugiškesnių statybinių medžiagų, domisi tuo, klausinėja. Vis dėlto kai kalba pakrypsta apie investicijas, švariau gyventi nusiteikusių žmonių entuziazmas dažnai išblėsta. Pavyzdžiui, siūlome ekologišką šiltinimo medžiagą iš kanapių.

Vienas kubinis metras kainuoja nepigiai, apie šimtą eurų. Nors pati medžiaga ir vilioja pirkėjus, kai jie sulygina populiariausių šiltinimo medžiagų kainas su kanapių vatos kaina, kažkaip linksta prie pigesnio pirmojo varianto“, – pasakojo T. Jankauskas.

Pašnekovas tiki, kad ekologiškų statybinių medžiagų paklausa ateityje augs, bet kartu pastebėjo, kad šiuo metu tokios produkcijos pasiūla nėra didelė. Vietą po saule kol kas tvirtai saugo tradicinės statybinės medžiagos.

Regi šviesią ateitį

Natūralius dažus, tinką, aliejų, vašką, glaistą, muilą bei gruntą gaminančios įmonės „Indigas“ vadovas Saulius Jackevičius taip pat tvirtino, kad ekologiškų statybinių medžiagų paklausa Lietuvoje, kitaip nei Skandinavijos šalyse, dar nėra didelė. Tai esą lemia keletas veiksnių, kurių svarbiausias – konservatyvus lietuvių požiūris ir baimė ar nenoras išbandyti alternatyvas.

„Nepasakyčiau, kad susidomėjimas natūraliomis statybinėmis medžiagomis mūsų krašte yra didelis. Tikrai ne. Bent jau kol kas. Žinoma, žmonės domisi, klausinėja, bet masiškumo nejaučiame. Galbūt jiems trūksta informacijos, bet greičiausiai tai lemia sustabarėjęs požiūris į statybas“, – kalbėjo pašnekovas.

S. Jackevičius neigia, kad ekologiškos statybinės medžiagos yra daug brangesnės už tradicines. Jo teigimu, daugeliu atvejų kainos yra labai panašios ir konkurencingos.

„Užsienyje tokia produkcija kainuoja brangiau dėl to, kad yra ekologiška, o mes, norėdami populiarinti šiuos produktus, nesiekiame uždirbti papildomai vien dėl jų išskirtinumo. Mūsų kainos sąžiningos“, – dėstė
S. Jackevičius.

Bendrovės vadovas įsitikinęs, kad laikui bėgant žmonių sąmoningumas tik didės, kartu augs poreikis ir ekologiškai švariems produktams iš natūralių medžiagų. Šis procesas anksčiau ar vėliau įsibėgės ir statybų sektoriuje.

Aleksas Gira

“Statyba ir architektūra”