Pastarieji įvykiai Norvegijoje, vis agresyvesni ginčai JAV Kongrese ar teisminės profsąjungos ir aludario peripetijos Lietuvoje turi vieną bendrą detalę – bandymą klausimą išspręsti remiantis jėgos galia.

Panašiai mąstant tėvai visada svarbesni už vaikus, darbdavys už samdomą darbuotoją, valstybė už visuomenę ar vadovaujanti partija už tą, kurį šiandien sėdi opozicijos suoluose.
Kartais panašūs mąstymo klonai stulbinamai tiesmuki. Štai dabartinis ūkio viceministras, o tada LLRI viceprezidentas Giedrius Kadziauskas tvirtina: “Šiuo metu profesinės sąjungos Lietuvoje turi per daug galios, lyginant su jų kiekiu.” Sukrečiantis esą liberalia forma apvilktas mąstymo turinys, kurį, beje, generuoja teisininko išsilavinimą turintis politikas. Pasak jo, galių gali turėti tik tas, kuris yra didelis ir stiprus, tad nors susiduriame su santykinai jaunu žmogumi, akivaizdžiai totalitarinis galios modelis jau tvirtai implantuotas į jo mąstymą.
Savotiškai skamba ir pastarosiomis dienomis pasigirdę policininkų perspėjimai, kad įsigaliojus įstatymui, kuris smurto šeimoje atveju aiškiai remia auką, policijos komisariatuose kovai su smurtautojais šeimoje neužteks vietų. Tad galų gale viešai pripažįstant tokių veiksmų masiškumą, akcentuojamas ne naikinantis proceso poveikis asmenybei ir visuomenei, o techninės detalės. Šiuos neblogai žinomus dalykus primenu tik todėl, kad slopinant šias visų pirma dvasines bėdas labai tinkamas instrumentas gali būti ir adekvatus ekonomikos mokymas mokykloje.
Lietuvoje mokymui mokyklose linkstama suteikti technokratinį žinojimo kaupimo pavidalą. Ekonomika – ne išimtis, ir tai netiesiogiai patvirtinama, kai reikalaujama ne mažiau kaip trečdalį kurso medžiagos paskutinėse klasėse skirti verslumo ugdymui, jį kažkodėl nužeminant iki techninių įmonės steigimo, verslo planavimo ar (jau visai sunkiai suvokiama) deramo CV rašymo pagrindų. Verslumo, kaip tam tikro pasaulio transformavimo ir atnaujinimo, turinys tikrai pranoksta primityvokus technologinius šūkius, juolab gatavus sprendimo modelius, tačiau kad tai mokinių būtu suvokta, jie bent jau turi aiškiai suprasti ekonomikos mokslo objektą. Ką gali ekonomika? Kokia jos vieta socialinių mąstymo formų erdvėje? Kaip patirti ekonomiką kasdienybėje?
Ir čia prasideda keisčiausias dalykas. Skaitydama makroekonomikos paskaitas auditorijoje susitinku su studentais, kurie jau keletą metų mokykloje, o vėliau universitete mokėsi ekonomikos. Pirmas ir, atrodytų, paprasčiausias klausimas – o apie ką kalba ekonomikos studijos? – masiškai neįveikiamas. Jei kalbėtume apie platesnį kontekstą, pavyzdžiui, komentarus po ekonomikos apžvalgomis pagrindinėse interneto svetainėse, irgi matytume, kad dauguma jų paremta sunkiai suformuluojamomis pradinėmis prielaidomis. Guviausi linkę ekonomiką susiaurinti iki rinkos fenomeno analizės arba painioja su viena labai svarbia, bet tikrai viso turinio neišsemiančia finansų valdymo problema.
Maža to – šiemet vasario pabaigoje patvirtinta vidurinio ugdymo bendroji programa, kalbėdama apie socialinį ugdymą, mano galva, labai teisingai akcentuoja jos prievolę “puoselėti jauno žmogaus socialinę kultūrą”, tačiau ekonomikos programos turinyje irgi pamiršta mokslo objektą, tad esminio šios srities gebėjimo reikalavimas logiškai samprotauti apie pagrindines ekonomikos problemas, veikiančias vartotojus ir gamintojus, pakimba nesvarioje erdvėje.
Vis dėlto jau daugiau kaip šimtmetis ekonomika turi aiškiai suvoktą ir tiksliai formuluojamą tyrimų objektą. Ekonomika – tai problemų sprendimo mokslas, kuris analizuoja pasirinkimų esant ribotiems ištekliams situacijas. Prisimenant, kad ribotumas – tai faktas, kad mūsų neriboti norai viršija mūsų ribotus išteklius, tenka sutikti, kad visada kažką gaudamas neišvengiamai prarandi. Vartotojai, atsižvelgdami į savo ribotas pajamas, privalo rinktis, ką pirkti, kiek taupyti, kiek investuoti. Darbininkai turi nuspręsti, kokį darbą norėtų dirbti, kada pradėti savo darbo kelią, kur ir kiek valandų jie norėtų dirbti. Įmonės sprendžia, kokią produkciją gaminti, kokia turi būti gamybos apimtis ir kaip tuos gaminius pagaminti mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis. Vietos savivalda gali būti priversta rinktis, ar įveisti parką, ar statyti mokyklą. Tad visi – ir vartotojai, ir darbuotojai, ir įmonės, ir valdžios institucijos – dėl ribotų išteklių susiduria su prievole rinktis.
Beje, jei nereikėtų rinktis, tai laikas, skirtas ekonomikos studijoms, būtų beprasmis laiko švaistymas. Tačiau būtinybė suderinti galimybes ir norus moko suvokti vieną esminį labai liūdną paradoksą, kad pasirinkti reiškia prarasti.
Jei pasirinkta taupyti, nebegali išlaidauti. Jei pasirinkta taupyti viešąsias paslaugas, teks arba gerokai mažiau jomis naudotis, arba už jas daugiau mokėti, nors pajamos gal sumažės. Jei pasirinkta tokia miela daugumai Lietuvos amžinoji pensininkų gelbėjimo strategija, nereikia stebėtis masine jaunų žmonių emigracija, ir jau kaip pasekme – pensinio amžiaus vėlinimo neišvengiamybe. Jei pritarta radikalaus dešinumo ideologinei klišei, kad verslas visada ir visur teisus, nereikia stebėtis gana plačiai paplitusia panieka verslininkui ar naiviu jo tikėjimu, kad jis galįs net onkologine liga sergančiam žmogui neleisti vykti pasitikrinti sveikatos (pastarųjų dienų “Lelijos” kovos su savo darbuotojomis pavyzdys), nors išties tas verslas pasirinkto stabiliai mažėjantį produktyvumą su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.
Jei pasirinktas nerealus, darbo išteklių gaminimo sąnaudų nepadengiantis atlygis už darbą, tai išties pasirinkta jau minėta emigracija, nepagarba darbui, ateityje labai smarkiai išaugsiančios išlaidos darbo jėgai pirkti, tikėtina imigracija su daugybe socialinių problemų bei viena ar kita forma atsirasiantys neišvengiami socialiniai neramumai. Jei visoms problemoms spręsti pasirinkta galios ir jėgos strategija, tai kartu pasirinktas ir paniekos valdžiai ar politikai kelias.
Ekonomika jau mokykloje vaikus gali išmokyti gerokai daugiau, nei tiesiog ekonomikos. Ji gali išmokyti buvimo kartu strategijos, tiesa, tada ji turi pabrėžti ne žinojimą ir juolab ne primityvų vieno iš keturių (jie visi riboti!) išteklių akcentavimą, bet mokėjimą derinti ir aktyviai skaičiuoti ne tai, ką gauni, o visų pirma tai, ką parandi. Nes tai, ką gauni, matuoji tuo, ko netenki. Ir tada žinai, kad gaudamas daug išties gali likti be nieko. Norite konkretaus pavyzdžio? Tarkime, uždirbai milijoną, bet praradai savo vaiko sielą. Beliko tai padėti ant laiko ir gyvenimo svarstyklių…

Įkirta:
Jei pasirinkta tokia miela daugumai Lietuvos amžinoji pensininkų gelbėjimo strategija, nereikia stebėtis masine jaunų žmonių emigracija.