Pasaulyje kaktomuša susidūrė dvi ekonominės vizijos. Viena, propaguojama JAV, tvirtina, kad norint atgaivinti ekonomiką viešajam sektoriui reikia kiek galima daugiau išlaidauti. Žinoma, šią poziciją besąlygiškai palaiko bankininkai ir finansiniai spekuliantai. Jie noriai skolina pinigus išlaidavimui ir pakankamai gerai uždirba iš viešojo sektoriaus, kai stagnuoja privatus verslas.

Kita sunkmečio pergyvenimo koncepcija vokiška, pagal kurią reikia taupyti, kiek galima labiau sumažinti biudžeto deficitą ir sparčiai mažinti valstybės skolą, apriboti bankų ir spekuliantų galimybes veikti ekonomiką. Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas kaltina Vokietiją, kad jos taupumas gali sunaikinti švelnius ekonomikos atsigavimo daigus visame pasaulyje. Tuo tarpu Vokietijos centrinio banko vadovas (kuris 2011 m. gali perimti Europos centrinio banko vadovo postą) Axelis Weberis nėra tikras tuo, ką tvirtina P.Krugmanas.

Jis primena, kad legendinis Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas dar 1980 m. buvo patvirtinęs griežtą ilgalaikę taupymo programą. Vadinamieji nepriklausomi finansų ekspertai tada suskaičiavo, kad tai Vokietijos ekonomikos augimui kainuos 0,5 proc. BVP. Jie apsiriko. Nuo 1980 m. prasidėjo ryškus Vokietijos ekonomikos atsigavimas. Vokiečiai pastebėjo dėsningumą. Kuo piliečiai labiau pasitiki ekonomikos stabilumu ir sėkminga ateitimi, tuo jie pasiruošę daugiau išleisti. Ir priešingai – miglota valstybės finansų perspektyva, didelės valstybės skolos aptarnavimo išlaidos kuria nepasitikėjimo ekonomikos ateitimi perspektyvą.

Kuriuo požiūriu vadovautis Lietuvai? Kol kas premjeras Andrius Kubilius nepateikė realaus Lietuvos biudžeto konsolidavimo plano (valdininkų atlyginimų, įmokų į privačius fondus įšaldymas nėra naujos priemonės, nes jos galioja ir 2010 m., o pensinio mažiaus ilginimas iki 65-erių metų duos rezultatų “Sodros” biudžetui tik po kelerių metų).

Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. atlyginimų mažėjimo išvengė dirbantieji monopolininkų, informacinių technologijų, ryšių bei švietimo srityse. Visur kitur atlyginimai mažėjo 2–21 proc. Ar monopolinių bendrovių darbuotojai sunkmečiu turėtų solidarizuotis su viešojo ar privataus sektoriaus darbuotojais ir susimažinti savo atlyginimus? Ar tikrai Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turėtų monopolinėms įmonėms nustatyti tik abstraktų darbo užmokesčio fondą, ar ši komisija turėtų reguliuoti ir monopolinių įmonių vidutinius atlyginimų dydžius pagal šalies vidutinio darbo užmokesčio dydį ir taip mums leisti sumažinti elektros, dujų, komunalinių paslaugų, ryšių išlaidas?

Nei premjeras A.Kubilius, nei finansų ministrė Ingrida Šimonytė nebešneka apie būtinybę toliau mažinti valdininkų skaičių, atjunkyti nuo mokesčių mokėtojų pinigų ministerijas ir savivaldybes aplipusias viešąsias įstaigas. Lietuva turi daug rezervų tiek taupyti, tiek socialiai teisingesniems viešiesiems finansams subalansuoti, tik premjeras A.Kubilius kažkodėl nebenori jų matyti. Premjero žvilgsnis vėl krypsta į Lietuvos politinę mažumą – verslą ir privačiame sektoriuje dirbančių žmonių kišenę.