Prastėjantys ekonominiai rezultatai nepalieka abejonių, kad trumpalaikės priemonės Rusijos ekonomikos nebeišgelbės – tą gali padaryti tik esminiai struktūriniai pokyčiai.

Kad gautų banko paskolą, būtiną metalo verslo plėtojimui ir investicijoms, maskvietė Elena Dibova buvo pasirengusi užstatyti beveik milijono litų vertės butą. Tačiau išaugusios palūkanų normos privertė keisti planus ir išsaugoti verslo gyvybingumą skolinantis iš kolegų. „Jei būtų galima pigiau skolintis, investuočiau į plėtrą, statyčiau, tačiau dabar tai neįmanoma“, – teigia į šeštą dešimtmetį netrukus įkopsianti moteris.
Michailui Koltunovui, turinčiam spaustuvę, pasisekė labiau: įkeitęs savo asmeninį, tėvo ir verslo partnerio automobilius, 31 metų vyras gavo paskolą iš banko su 14 proc. palūkanomis. Neturėdamas ko užstatyti, verslininkas būtų turėjęs prisiimti 20 proc. naštą. „Bankai mumis, smulkiaisiais verslininkais, netiki, o gyventi juk reikia“, – sako jis.
Virš Rusijos ekonomikos besikaupiantys tamsūs debesys tokias dilemas verčia kasdienybe. Šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas antrąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, siekė vos 1,2 proc., nors ekspertai tikėjosi bent trečdaliu geresnio rezultato. Tai žemiausias rodiklis nuo 2009 m. pabaigos. Be to, metinė augimo prognozė jau sumenko nuo 3,6 iki 2,4 proc., bet dėl mažėjančių investicijų ir ji gali būti pernelyg optimistinė.
Nors „USA Today“ vis dar pašiepia, kad BVP Rusijoje auga tiek, kiek pasako Vladimiras Putinas, negatyvios tendencijos siunčia aiškų signalą apie pasiektą kritinę ribą: augimą ateityje gali užtikrinti tik struktūriniai pokyčiai.

Spartesnio augimo nesitikima

Rusijos politikai ramina gyventojus tikindami, kad augimas tik sulėtėjo. Tačiau Londono „Capital Economics“ tyrimų centro analitikai skelbia, kad šalyje jau prasidėjo recesija, nes du ketvirčius iš eilės fiksuojamas neigiamas bendrojo vidaus produkto augimas. „Recesijos nėra ir nebus. Kur kas tinkamesnis čia stagnacijos terminas. Žinoma, augimo tempai labai menki, tą lemia daug institucinių, struktūrinių, makroekonominių veiksnių. Su tuo turėsime taikstytis labai ilgą laiką“, – nesutinka ekonomikos ministras Aleksejus Uliukajevas.
Pasak „Wall Street Journal“, tai tik ginčai dėl terminijos, kurie nesumažina kelių priežasčių nulemtų problemų. Visų pirma Rusijos iki šiol vykdyta politika atbaidė užsienio investicijas ir skatino vidaus kapitalo pasitraukimą, kartu užkertant kelią naujoms darbo vietoms kurti. Pernai tiesioginių užsienio investicijų (TUI) Rusijoje sumažėjo 15 proc. 2008 m. TUI Rusijoje siekė 75 mlrd. JAV dolerių, o po ketverių metų jos nebesudarė nė pusės tiek ir vos perkopė 30 mlrd. dolerių ribą. Įdomu, kad toks pat rezultatas ir Airijoje, kurioje gyventojų 22 kartus mažiau nei Rusijoje.
Be to, šalyje nepažabota korupcija: „Transparancy international“ skelbiamame indekse pernai Rusija užėmė 133 vietą kartu su tokiomis valstybėmis, kaip Iranas ar Hondūras. Tuo stebėtis neverta, mat per visuomenės nuomonių apklausas 30 proc. gyventojų korupciją įvardija kaip teisėtą ar bent jau toleruotiną. Nauju grobstymo simboliu jau spėjo tapti 2014 m. Sočio žiemos olimpinės žaidynės. Ekspertų skaičiavimais, tokio masto sporto renginio organizavimo išlaidos pirminę sąmatą vidutiniškai viršija 180 proc., bet Rusijoje šis rodiklis jau perkopė 500 proc.
Tai daugiausiai prisideda prie trečiosios problemos, susijusios su inovacijų ir verslumo stoka. Rusijoje verslininkų sluoksnį sudaro vos apie 3 mln. gyventojų, nėra nė vieno universiteto, patenkančio į pasaulio geriausiųjų 75-uką, o beveik pusė studentų – 45 proc. – norėtų emigruoti iš šalies.

Priemonės žada trumpalaikį efektą

Prastesni, nei tikėtasi, rezultatai verčia Rusijos valdžią ieškoti ekonomikos skatinimo būdų. Prezidentas V.Putinas dar birželį pranešė apie planus skirti 450 mlrd. rublių įvairiems infrastruktūros projektams įgyvendinti. Be to, žadama palengvinti mokesčių naštą smulkiesiems verslininkams, sumažinti biurokratinius trikdžius naujiems verslams steigti, suteikti galimybę gauti lengvatinių paskolų. Tam ketinama pasitelkti Rusijos nacionalinio gerovės fondo, turėjusio spręsti ateities socialinių išmokų nemokumo problemas, lėšas.
Rusijoje įmanomi ir europiečiams neįprasti krizės sukeltų problemos sprendimo būdai. Paskelbta amnestija 13 tūkst. asmenų, nuteistų už vadinamuosius ekonominius nusikaltimus, kurių tyrimo skaidrumas neretai keldavo abejonių. Viešai pripažįstama, kad pastarąjį dešimtmetį valdžia „pervertino“ organizuoto ekonominio nusikalstamumo grėsmes ir taikė pernelyg griežtas sankcijas verslininkams. Viliamasi, kad jų paleidimas į laisvę kurs palankesnę verslui atmosferą.
Vis dėlto šios priemonės šalies neišgelbės. „Tai tik bandymas greitai pritaikomomis priemonėmis išvengti stagnacijos, bet ne siekis spręsti ilgalaikes struktūrines problemas. Reikia padaryti daug daugiau, jei norima, kad būtų pasiektas ne trumpalaikio, bet ilgalaikio augimo tikslas“, – tvirtina HSBC banko Rusijos analitikas Aleksandras Morozovas.
Net ir ministras A.Uliukajevas pripažino, kad pozityvesniems rezultatams būtinos permainos: „Be didelių permainų institucijose sunku tikėtis, kad augsime sparčiau nei viso pasaulio vidurkis.“
Pokyčių būtinybė neabejotinai paskatins politinius persistumdymus. V.Putinas simboliniu gestu – neįsileisdamas į savo vilą prie durų stoviniuojančio vicepremjero Arkadijaus Dvorkovičiaus – jau įrodė norįs, kad kaltę dėl ekonominių problemų prisiimtų vyriausybė. Motyvai – akivaizdūs: V.Putinui visuomenės apklausose skiriamas vidutinis balas už darbą per kelerius metus smuko nuo 7,21 iki 5,81. Tačiau ar su tuo taikstysis liberalesnė premjero Dmitrijaus Medvedevo įtakos grupė, tebėra neaišku.
„Akivaizdu, kad problema – politinė. Tam, kad pradėtų spręstis ekonominės problemos, reikia grąžinti žodžio laisvę, užtikrinti sąžiningus rinkimus ir parlamento veiksnumą, taip pat – savivaldos teises“, – konstatuoja Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius Olegas Zamulinas.