BFL

Apie tai, kokių iššūkių ES gali tikėtis iš Vidurinių Rytų regiono, kalbamės su VDU Regionistikos katedros vedėju prof. Egdūnu Račiumi.

VEIDAS: Kokie Viduriniuose Rytuose vykstantys procesai per ateinančius 5–10 metų labiausiai paveiks Europą?

E.R.: Visų pirma neabejotinai padidės Vidurio Rytų gyventojų poreikis judėti į Europą. Priežasčių bus ne viena. Pirmiausia – demografinis spaudimas. Daugėja žmonių teritorijoje, kurioje – čia jau antras dalykas – yra labai mažai išteklių, pirmiausia gėlo vandens. Regione neišvengiamai aštrės ir atskirų valstybių bei vidiniai nesutarimai dėl šių išteklių kontrolės.

Be to, šiame regione nepavykęs demokratizacijos procesas reiškia, kad tikėtinos naujos reakcijos į išlikusias diktatūras. Galbūt tai bus mėginimai jas nuversti, gal pilietiniai maištai. Šiuo požiūriu Vidurio Rytų regionas yra „prisirpęs“, išalkęs ir ištroškęs. O kadangi dalis čia gyvenančių žmonių nėra apsisprendę žūtbūt pasilikti tėvynėje, ekonominių migrantų neabejotinai daugės.

VEIDAS: Ką ekonominiai migrantai iš Vidurio Rytų reikš Europai?

E.R.: Migracija nereiškia vien to, kad atvažiuos žmonės, kurie užims tam tikrą teritoriją ir kuriems reikės resursų. Aš matau ir socialinį iššūkį, kuris konvertuosis į politinį. Įvairios interesų, politinės grupės jau dabar pradeda mobilizuoti elektoratą. Pavyzdžiui, Graikijoje kaip tik prasideda itin rasistinio, ksenofobiško „Auksinės aušros“ judėjimo, sugebėjusio patekti net į parlamentą, teismas. Tokių partijų Europoje daugėja.

Kitas iššūkis, kurį reikėtų sieti ne vien su migrantais iš Vidurio Rytų, yra ideologinis liberalizmo – nenorėčiau tiesmukai sakyti – saulėlydis, nors galima pasvarstyti ir apie tai. Pastaruosius penkiasdešimt metų apie Europą buvo kalbama kaip apie visomis prasmėmis laisvą visuomenę, individą, rinką. Bet pasirodė, kad šis atvirumas yra gana ribotas. Tai atvirumas panašiems.

Šis ribotas atvirumas susijęs ir su Europoje augančia religijos svarba. Septintajame aštuntajame dešimtmetyje svajota ramiai palaidoti Dievą ir uždėjus antkapį parašyti „Čia ilsisi Dievas, per amžius amen“, o dabar Dievas, dievybės į Europą sugrįžo. Tai irgi iššūkis liberalizmui – „kiek kokių įsileisti“.

Be to, didėjanti poreikių ir interesų įvairovė verčia pergalvoti, kiek sistema gali leisti kiekvienam būti tuo, kuo jis nori.

VEIDAS: O ar Viduriniai Rytai Europai kelia kokią nors fizinę grėsmę, pavyzdžiui, vadinamoji Kalifato valstybė?

E.R.: Manau, kad kalifato eksperimentas gali išgyventi penkis, dešimt ar dar daugiau metų, bet tai tėra nelabai vykęs mėginimas sukurti postnacionalinę valstybę. Ar galima kalbėti apie kitų tokių ar panašių darinių atsiradimą? Galima. Bet ar jie galėtų būti pakankamai stiprūs ar drąsūs kelti kažkokią realią grėsmę ES, kaip institucijai, ar Europos valstybių bendrijai, kalbėti per anksti.

VEIDAS: Kaip manote, ar Izraelis, kuris dažnai save tapatina su Europa, gali tapti europietiška valstybe?

E.R.: Jei su kažkuo Europoje Izraelis, kuris yra žydų valstybė, ir panašus, tai su Vatikanu, kuris yra katalikų valstybė. Kai mūsų gatvėse skamba „Lietuva lietuviams“, mums tai atrodo baugokai. O Izraelyje tai oficiali politika – atvirai deklaruojama, kad Izraelis yra žydų ir žydams. Tai nereiškia, kad Izraelyje negali gyventi, dirbti ir užsidirbti kiti. Bet tai ne jų valstybė.

Kita vertus, jei Izraelis nesistengtų savęs pristatyti kaip Europos dalies, tuomet jis niekam nepriklausytų: juk regionui, kuriame yra fiziškai, jis nepriklauso, o nei į Australiją, nei į Ameriką savęs nesuprojektuosi, tad belieka Europa.

Na, o Europa, suvokusi savo nuodėmes žydų atžvilgiu Antrojo pasaulinio karo metais, stengiasi Izraelį „įsileisti“.

VEIDAS: Kaip manote, kiek dar metų, dešimtmečių, šimtmečių Europa jaus kaltę arba Izraelis stengsis tą kaltę priminti?

E.R.: Manau, kad galime kalbėti apie ateinančius dvidešimt metų, kol dar bus žmonių, kurie išgyveno tuos sukrėtimus. Tiesa, Izraelis ir vėliau liks ištikimas savo tradicijai visiems priminti jų nuodėmes, tik tokių pastangų efektyvumas bus mažesnis. Taigi keli ateinantys dešimtmečiai bus skirti atsisveikinimui su intymiu santykiu tarp Europos ir jos nuodėmių prieš žydus.