Lietuvos kol kas nepasiekė išsivysčiusias Vakarų valstybes jau sukausčiusios ekonominės stagnacijos nuotaikos. Ir valdžia, ir žiniasklaida, ir vartotojai linkę pastebėti tik teigiamus, ekonomikos atsigavimą liudijančius ženklus, nors tvaraus ekonomikos augimo pagrindo Lietuvoje nėra, o mūsų makroekonominius rodiklius taip šauniai gerinantis eksportas jau vėl grįžta į pagrindinėse eksporto rinkose plintančią nerimo zoną.

Ar ne laikas atidžiau pažvelgti į nuogą ir nepatrauklią tiesą rodantį veidrodį? Tiek atsigavimo stebuklo laukiantiems vartotojams, tiek kitų metų biudžeto planus tuoj po vasaros pulsiančioms galutinai derinti valstybės valdymo įstaigoms. Visiems laikas suvokti, kad po šios krizės greito ir užtikrinto atsigavimo nebus, net jei Europos ir pasaulio ekonomikos nebeištiks nauja krizė, nuosaikiai augantis Lietuvos BVP dar ne vienus metus tikrai nereikš galimybių plačiau atverti pinigines per krizę į skolas įklimpusiai Lietuvai ir lietuviams.
Bet ir tokį konservatyvų ir atsargų scenarijų dabar jau galima laikyti pačiu optimistiškiausiu. Praėjusios savaitės pasaulio įvykiai jau leidžia svarstyti ir kur kas niūresnės ateities scenarijus. Finansų rinkos nebeatlaikė valstybių vadovų bejėgiškumo sprendžiant milžiniškų susikaupusių skolų problemas ir pradėjo smukti visų akcijų indeksai – pigo netgi nepajudinama ir vis brangstančia vertybe visą krizės laikotarpį išlikęs auksas. Jau ir iki tol labai jautrių rinkų neįtikino Baracko Obamos tvirtinimai, kad JAV skolinimosi limito padidinimas padės spręsti ekonomines problemas. Jos taip pat parodė, kad nebetiki ES vadovų sugebėjimais išspręsti Pietų regiono problemas.
Naivu ir pavojinga būtų tikėtis, kad šios pasaulyje vėl plintančios problemos sustos prie Lietuvos sienos. Visiškai priešingai – labiausiai dėl eksporto auganti mūsų ekonomika gali taip pat netrukus pradėti stagnuoti.
Belieka tikėtis, kad pasaulio įvykius atidžiai stebi, analizuoja ir dabar atostogaujanti Lietuvos valdžia, kuriai rudenį teks nelengvas išbandymas sudarant priešrinkiminį kitų metų biudžetą: arba aukoti savo reitingus toliau laikantis griežto taupymo režimo, arba įstumti Lietuvą į dar gilesnę duobę apsimetus, kad krizė baigėsi ir jau galima šiek tiek paišlaidauti.

Lubos vietoj dangaus

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas mano, kad tiek Lietuvos politikai, tiek dauguma analitikų vis dar piešia pernelyg šviesią artimiausio laikotarpio Lietuvos ekonomikos perspektyvą. “Ten, kur dauguma įžvelgia šviesią padangę, mes, savo kailiu Europos ekonomikos svyravimus jaučiantys pramonininkai, jau matome lubas”, – vaizdžiai palygina jis ir prognozuoja, kad jau antrąjį šių metų pusmetį Lietuvos BVP augimas bus lėtesnis nei pirmąjį, o kitų metų rudenį jau įžengsime į ekonomikos stagnavimo etapą. “Kad ir kaip skaičiuotume, jokio pagrindo valstybės išlaidų didinimui nėra”, – įsitikinęs jis.
Tačiau banko “Finasta” makroekonomistė Rūta Medaiskytė pastebi, kad kol kas visos Lietuvos politikų kalbos – lyg apsvaigimo būsenos. “Jie remiasi labai gera šių metų pradžia ir net didesniais, nei prognozuota, ekonomikos augimo tempais, todėl artimiausią ateitį vertina nepakankamai konservatyviai”, – pabrėžia analitikė.
SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė baiminasi, kad nepaisant nieko gero nežadančių pagrindinių Lietuvos eksporto rinkų – ES ir Rusijos – perspektyvų ir galimo Lietuvos ekonomikos atsigavimo tempų sulėtėjimo, naujus politikų sprendimus gali labiausiai lemti ne blaivus protas, o artėjantys rinkimai. “Juk jau girdėjome prisipažinimų, kad iki rinkimų nežadama įvesti jokių naujų mokesčių, kažkaip nutilo ir kalbos apie būtinybę taupyti”, – nerimauja ji.
“Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis lygina, kad pernelyg optimistinių nuotaikų yra apimta ne tik Lietuvos valdžia, bet ir pramonė. Liepą Lietuvos pramonės pasitikėjimo rodiklis (jis rodo, kaip įmonės vertina ekonomikos perspektyvas) išaugo 2 proc., nors pasaulio pramonės aktyvumo indeksas šią vasarą sumažėjo, pasiekdamas žemiausią lygį nuo pat giliausios krizės laikotarpio – 2009 m. birželio ir jau yra artėjama prie ribos, rodančios pramonės susitraukimo tendenciją.
Paskutinės savaitės įvykiai pasaulyje nesuteikia vilties, kad mūsų nuo eksporto priklausoma ekonomika galėtų ir toliau sparčiai augti – ir tai turėtų būti svarbiausia žinia politikams, sudarysiantiems 2012 m. Lietuvos biudžetą. Tačiau, kaip “Veidui” yra sakiusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, rimtų išlaidų konsolidavimo priemonių Lietuva ėmėsi tik sudarinėdama 2009 m. ir 2010 m. biudžetus, o štai sudarant 2011 m. biudžetą jau buvo kliaujamasi ekonomikos augimu. Anot ministrės, Lietuvoje tvyro nepagrįstas lūkestis, kad tuoj iš kažkur vėl atsiras kokių nors laisvų pinigų ir toliau bus galima gyventi geriau. Tačiau Finansų ministerija primena: net ir išlaidas išlaikant šių metų lygyje ir įvertinus BVP augimą, viešųjų finansų deficitas kitąmet sudarys apie 3 proc. BVP – o tai yra papildoma daugiau nei 3 mlrd. Lt skola. Todėl bet koks išlaidų didinimas reikštų tik didesnį deficitą ir didesnę skolą, kartu didesnes palūkanoms skiriamas biudžeto lėšas.
N.Mačiulis taip pat pabrėžia, kad valstybės išlaidų didinimas dabar būtų gerokai per ankstyvas. “Apie išlaidų didinimą reikėtų kalbėti tik tada, kai biudžetas bus subalansuotas arba bus jo perteklius. Deja, Lietuvoje, kaip visada, Seimo rinkimai vyksta labai netinkamu metu”, – mano ekonomistas.

Visuotinis ekonomikos lėtėjimas

“Danske banko” vyresnioji analitikė Violeta Klyvienė sako, kad visi pagrindiniai pasaulio ekonomikos rodikliai silpnėja, signalizuodami apie visuotinį ekonomikos lėtėjimą. Tai liudija mažėjantis ne tik pasaulio, bet ir eurozonos pramonės aktyvumo indeksas, o naujų užsakymų kiekis pramonei nukrito iki 2009 m. liepos ribos. “Didžiausia eurozonos problema išlieka Graikija ir kitos Pietų regiono valstybės dėl savo skolų. Šios šalys privalės įgyvendinti ribojančią fiskalinę politiką, tačiau tai neigiamai veiks jų ir visos eurozonos BVP augimo tendencijas”, – komentuoja banko atstovė.
Ji prognozuoja, kad pokyčiai visuotinėje aplinkoje paveiks ir Baltijos šalių ekonomiką – dėl augsiančių palūkanų, poreikio tęsti ribojančią fiskalinę politiką ir išorinės paklausos lėtėjimo mūsų regione sulėtės ekonomikos augimas.
S.Besagirsas pabrėžia, kad viso pasaulio ekonomika tarpusavyje glaudžiai susijusi, todėl bet kurio vieno regiono problemos neišvengiamai paliečia ir kitus žemynus: “Tačiau dabar yra dar blogiau – sudėtingos problemos kamuoja kone viso pasaulio ekonomikas.” Pradedant JAV – ši šalis savo problemas dėl nuolat augančios skolos eksportuoja kartu su savo doleriu ir nuolat krintantis jo kursas jau yra didelis galvos skausmas labai daug į JAV obligacijas investavusiai Kinijai, kuri, be to, dar ir kovoja su labai smarkiai augančia infliacija. Dėl JAV dolerio, euro nepatikimumo investuotojai karštligiškai renkasi žaliavas, kurių kainų augimas jau seniai lenkia bet kokias racionalumo ribas, todėl jau galima kalbėti apie priartėjusią žaliavų kainų burbulo sprogimo tikimybę. “Sprogs žaliavų kainų burbulas, sprogs ir nuo naftos kainų svyravimo priklausoma Rusija. O ką jos ekonominės negandos reiškia Lietuvai, dar visi prisimename”, – dėsto pramonininkų atstovas.
Anot jo, Lietuva neturi kito esminio ekonomikos augimo potencialo – tik eksportą, kurio didėjimo perspektyvos tampa vis miglotesnės.
Vidaus vartojimas vis dar balansuoja ant vos vos auga – iš viso neauga ribos, o kalbėti apie investicijų bumą nėra jokio pagrindo. “Daugiau negu 50 naujų darbo vietų sukuriančios investicijos Lietuvoje yra pavieniai reiškiniai, o ne tendencija”, – tvirtina S.Besagirskas.
V.Tauraitė prideda, kad reikšmingesnio vidaus vartojimo augimo neleidžia tikėtis ir emigracijos mąstai. “Emigracija yra antra didžiausia grėsmė Lietuvos ekonomikai po blogėjančių išorės veiksnių”, – įsitikinusi ekonomistė.

Europos ekonomika vėsta
Patyrusi trumpą oficialiai įvardijamo ekonomikos augimo laikotarpį, dabar ES vėl priversta pripažinti išgyvenanti jei dar ne recesiją, tai tikrai ekonomikos stagnaciją. Ryškiausias to ženklas – praėjusią savaitę ties 1,5 proc. riba paliktos galioti Europos centrinio banko (ECB) kas mėnesį nustatomos bazinės euro palūkanų normos. Pirmą kartą po krizės nuo 1 proc. iki 1,25 proc. jos pakilo šių metų balandį, liepą buvo dar padidintos iki 1,5 proc., o dabar ECB prezidentui Jeanui Claude’ui Trichetui teko vėl pripažinti, kad Europos ekonomika stoja ir infliacijos nebereikia stabdyti didinant euro palūkanų normą. “Nuosaikaus ekonomikos augimo tikimės ir ateityje. Tačiau išlieka ir aukštas netikrumo lygis”, – tvirtina jis.
ECB nustatomos palūkanos yra tikslus Europos ekonomikos atspindys, tiesa, kartais išryškinamas atsiliekant nuo realios ekonomikos situacijos. Pavyzdžiui, taip buvo nutikę 2008 m. spalį, kai visi pasaulio ir Europos ekonomistai jau kalbėjo apie akivaizdžią finansų ir ekonomikos krizę, bet spalio 2 d. tradiciniame kasmėnesiniame valdybos posėdyje buvo nuspręsta palikti aukštas 4,25 proc. bendros ES valiutos palūkanų normas. Šį sprendimą teko koreguoti netrukus – jau po šešių dienų neeiliniame ECB vadovų posėdyje euro skolinimosi normos buvo sumažintos iki 3,75 proc., vėliau kas mėnesį nuolat mažėjo, kol pasiekė visą krizės laikotarpį išsilaikiusią vieno procento ribą.