BFL

Prekybos centrus užvaldęs šventinis šurmulys vieniems teikia džiaugsmo, kiti bamba, kad prekybininkai atima Kalėdas. Bet ekonomistai ramiai konstatuoja, kad metų pabaigoje įsisukantis vartojimas naudingas mums visiems. „Jei pajamos viršija per kalėdinį prekybos bumą patirtas išlaidas, viskas gerai, galime sau tai leisti ir džiaugtis, kad prisidedame prie ekonomikos augimo“, – tikina Vilniaus Gedimino technikos universiteto Verslo vadybos fakulteto dekanė dr. Jelena Stankevičienė(…)

Jūratė KILIULIENĖ

– Prekybos centrai jau nuo lapkričio vidurio skelbia Kalėdas, kviesdami pirkti ir siūlydami daugybę patrauklių dalykų. Akivaizdu, kad ir pirkėjams vis labiau šiuo metu patinka leisti pinigus. Ar įmanoma sulaikyti pirkimą prieš Kalėdas ir ar to reikia?

– Suintensyvėjęs pirkimas naudingas visiems. Ikikalėdiniu laikotarpiu pardavėjo ir pirkėjo interesai sutampa. Pardavėjai nori kuo daugiau parduoti, pirkėjai – kuo daugiau nupirkti. Įvedus Lietuvoje eurą vartojimas kurį laiką buvo sulėtėjęs. Žmonės baiminosi, kad per daug nupirks, per daug išleis, daug kas nerimavo, kaip keisis jų atlyginimai, kiek didės kainos. Dar ir pavasarį prekybininkai skundėsi, kad vartojimas vangus.

Tad dabar vykstantis rinkos išjudinimas yra labai lauktas ir teigiamas. Jau apsipratome su euru ir drąsiau jį leidžiame, pagyvėjimas, žinoma, susijęs ir su artėjančiomis šventėmis.

Ką galėčiau pasakyti? Pirkime drąsiai ir be sąžinės graužimo, bet su protu. Jei pajamos viršija per kalėdinį prekybos bumą patirtas išlaidas, viskas gerai, galime sau tai leisti ir džiaugtis, kad prisidedame prie ekonomikos augimo.

– Ekonomistai teigiamu reiškiniu laiko ir paskutinę lapkričio savaitę skelbiamą juodąjį penktadienį, nes tą dieną ir savaitgalį po jos žmonės išleidžia dideles sumas pinigų ir pagyvina ekonomiką. Ar ši iš Jungtinių Valstijų atkeliavusi tradicija pateisina ir mūsų prekybininkų lūkesčius?

– Tikrai taip, pelno sąskaitos būna teigiamos, t.y. juodos. Ankstesniais laikais vedant apskaitą teigiamas skaičius būdavo rašomas juodai, o neigiamas – raudonai. Ir kai atsivertęs apskaitos knygą prekybininkas matydavo juodus skaičius, tai reikšdavo pelną. Paskutinis lapkričio penktadienis knygose visada būdavo juodas, iš to ir kilo pavadinimas – juodasis penktadienis.

– Statistikos departamento duomenimis, pastaruosius dešimt metų mažmeninė prekyba lapkričio–gruodžio mėnesiais sudarydavo 18,3 proc. visos metų prekybos. Ar pastebite naujų tendencijų, diktuojamų prekybininkų ar pirkėjų įpročių?

– Nauja ir vis labiau ryškėjanti tendencija, pasie­kusi mus iš užsienio, – iš vartojimo kiekybės pereiname į kokybę. Pirmiausia pačios įmonės skelbia socialinę atsakomybę už žmogų, visuomenę, gamtą, sukuriama vis daugiau su tuo susijusių prekių ir paslaugų. Tarkim, perkate atviruką, ir dalis lėšų keliauja UNICEF labdaros programai. Arba prekė parduodama pakuotėje, kuri yra greitai perdirbama. Siunčiama žinia, kad ne viskas yra pamatuojama pinigais ir pelnu. Tai skatina atsakingą vartojimą pagalvojant apie savo paties ateitį ir aplink esančius žmones.

Pirkėjai tampa vis labiau išsilavinę ir tuo požiūriu, kad vis rečiau perkama dėl kiekybės, dabar jau svarbiau kokybė. Tą rodo vien ekologinis pirkimas, kasmet vis labiau įsitvirtinantis. Išprusome tiek, kad geriau perkame mažiau, bet sveiką maisto produktą, nors ir sumokame brangiau.

Nauja ir tai, kad dovaną daiktą keičia dovanojama paslauga – abonementai į SPA, sveikatingumo centrus, sporto klubus, dovanojami net medicininiai tyrimai gydymo įstaigose ir panašiai. Taigi prekinis kiekybinis vartojimas užleidžia vietą paslaugų kokybiniam.

– Kokią įtaką kintantis pirkėjų elgesys daro šalies ūkiui?

– Viena vertus, didesnis vartojimas skatina didesnę gamybą – įsisuka teigiamas ciklas, ekonomika auga. Tai labai gerai. Bet socialinė atsakomybė perkant, tai, kad mums vis svarbiau kokybiškos prekės, atveria kitą aspektą. Už kokybišką prekę dažniausiai mokame truputį brangiau, ir mes su tuo sutinkame, nes matome, kad įmonė palaiko tam tikras socialines programas, dalį lėšų skiria labdarai, vaikų namams ir panašiai. Sąmoningam pirkėjui svarbu, kad jis ne tik įsigyja, ko jam reikia, bet kartu tampa ir prasmingos veiklos dalyviu.

Jei pirkdami kaskart galvotume ir apie naudą savajam ūkiui, turėtume rinktis savo šalyje pagamintą prekę. Nusipirkus iš kažkur kitur atvežtą daiktą, Lietuvos ekonomikai skatinti nuo to lieka labai nedaug. Jei jau ranka tiesiasi ne į lietuvišką prekę, tegu ji būna bent iš Europos Sąjungos.

Einame į turgelį ir perkame iš vietos prekybininkų – palaikome tų žmonių užimtumą, įsigyjame čia pat pagamintų prekių, kurios yra švaresnės, ekologiškesnės, ir kartu geriname ekonomines sąlygas. Jei norime skatinti vietos ekonomiką, turėtume pirkti kuo arčiau savo bendruomenės pagamintą produkciją. Nes kuo bendruomenėje daugiau gerai gyvenančių žmonių, tuo daugiau naudos savivaldybei, taigi ir paties perkančiojo aplinkai.

Būtų puiku, jei pasiektume tokį sąmoningumą kaip šveicarų. Jie perka vien tiktai vietos gamintojų prekes, užsieniečiams praktiškai ne­įmanoma su jais konkuruoti rinkoje, nors jų pristatomos prekės kur kas pigesnės. Nors, kiek matau prekių išdėstymą mūsų prekybos centrų lentynose, lietuviškos prekės jose irgi užima daug vietos, ypač maisto produktai. Savuosius vertiname kur kas labiau nei užsienietiškus. Juk jeigu būtų priešingai, prekybininkai nieko nelaukdami jų atvežtų daugiau, bet taip nėra. Tarkim, labai retai kur rasite nelietuviškos duonos. Vertiname savo rinką, ja didžiuojamės. Ir tai labai gerai mums visiems.

– O ar priskirtumėte prie atsakingo vartojimo spontaniškus pirkinius? Pasiduoti jiems dabar visos sąlygos, kai užsukus į prekybos centrą mažos smulkmenos tave įtraukia į šiltą ir jaukų Kalėdų pasaulį.

– Tai tik jums atrodo, kad perkate spontaniškai. O pardavėjas tam būna gerai pasiruošęs ir žino, kokio rezultato sulauks. Kepyklėlėse skleidžiami kepamų bandelių ar duonos kvapai, užuot nukreipus juos į ventiliacijos angą. Taip daroma, kad užsimanytumėte paragauti, pirkti. Šiltus jausmus keliančios šeimos nuotraukos ant sienų kabinamos tikrai ne dėl grožio. Jos turi priversti jus pagalvoti apie mamą, kad reikėtų ją aplankyti ir ką nors gražaus ar skanaus jai nunešti.

Pardavėjai, žinantys įvairių gudrybių, labai skatina mūsų spontaniškumą. Ekonomikai nuo to tik geriau. Galų gale ir psichologai sako, kad spontaniškai įsigytas daiktas pakelia nuotaiką, nors trumpam pagerina savijautą.

– Ne tik daiktai ir paslaugų kuponai keliauja po eglute. Dovanoti pinigus net ir per Kalėdas jau seniai įprasta, parduodami net specialūs kalėdiniai vokeliai dovanojamiems gryniesiems įdėti. Kaip tai veikia ikišventinius vartojimo rodiklius? Ar dovanodami vokelį, užuot išleidę pinigus parduotuvėje, prisidedame prie tvaresnės ekonomikos?

– Turbūt jokio skirtumo, ar jūs išleisite pinigus pats, ar tą padarys juos gavęs žmogus. Tik įdomu, kam jis juos panaudos. Pinigus dovanoti labai racionalu, nes žmogus nusipirks tą daiktą, kurio jam labiausiai reikia, o dovanojamas daiktas kartais tampa našta, kurios nėra kur dėti.

Gal jis panaudos tą sumą daliai įmokos už studijas, investuos į savo žinias, ateitį. Ekonominiu požiūriu tai kur kas vertingiau, nei palikti parduotuvėje pinigus kažką perkant, nes ateities finansiniame cikle tokia investicija atsipirks su kaupu. Jei šiandien sumokėsi už mokslus, po penkerių šešerių metų pradėsi uždirbti daugiau ir tavo investicija į save, taip pat ir vartojimas bus didesnis.

– Kai kas kalėdinę nuotaiką bando susikurti iš greitųjų kreditų. Ar ekonomistai pateisintų tokį žingsnį?

– Jei vertinsime vien iš ekonominės pusės, greituosius kreditus dalijančios įmonės gauna pelną, joms dabar labai palankus laikotarpis. Bet jei žiūrėtume plačiau, raginčiau atsakingiau elgtis su savo pinigais, mažinti finansinį neraštingumą.

Kreditas yra atsakingas veiksmas, žmogus įsipareigoja ilgam laikotarpiui, užkraudamas jį ne tik sau, bet dažnai ir šeimai. Spon­taniškumas čia tikrai netinka. Visada sakau, kad kreditą galima imti tik tada, jei tie pinigai padės uždirbti dar didesnius pinigus. O jei trūksta Kalėdoms, vadinasi, su jūsų finansine padėtimi ne viskas gerai, ir reikia pagalvoti, kaip uždirbti pinigų, o ne jų skolintis.

– Prieš Kalėdas kaskart pasigirsta ir raginimų nepasiduoti prekybos centrų vilionėms, susilaikyti nuo gausaus pirkimo. Jei nepirktume nei spalvoto dovanų popieriaus, nei kasmet vis naujų eglutės papuošalų, gal ne tik labiau priartėtume prie tikrosios Kalėdų dvasios, bet ir mūsų kišenei nuo to būtų geriau, taigi ir visam ūkiui? O gal priešingai – nepirkdami kertame šaką, ant kurios sėdime?

– Kiekvienas procesas tuo pat metu turi ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Kuo daugiau vartojame, tuo labiau skatinama ekonomika. Kuo daugiau prekių prigaminama, tuo daugiau atsiranda atliekų, kitų šalutinių produktų. Viena vertus, tai žala mūsų aplinkai, gamtai, kita vertus, tuo irgi skatinama ekonomika, nes turi atsirasti įmonių atliekoms tvarkyti.

Taigi skatinti vartojimą yra gerai, bet ne aklą vartojimą, o atsakingą. Juk žmogui nereikia 20 tos pačios rūšies daiktų, gal pakanka kelių, brangesnių, geresnės kokybės, ilgaamžiškesnių.

Pažaboję besaikį pirkimą sumažintume ekologines grėsmes. Juk tvari visuomenės plėtra paremta trimis sudedamosiomis dalimis – ekonomine, ekologine ir socialine. Visos trys turi būti subalansuotos. Gerinant vien tik ekonominį aspektą prastai bus su ekologija. Turbūt niekas nenorėtų gyventi išsivysčiusioje ekonomikoje ir tuo pačiu metu labai prastomis ekologinėmis sąlygomis. Lietuvoje esame išlaikę balansą, Vilnius – palankus gyventi miestas, jei palygintume kad ir su Tokiju, nors ekonominiu požiūriu šis yra kur kas turtingesnis.

– Paskutinį lapkričio penktadienį Vakarų pasaulyje minima ir „Nepirk nieko!“ diena. Kas atsitiktų, jei mes Lietuvoje kokią dieną neišleistume nė cento? Kokią įtaką šalies ūkiui turėtų toks vartotojų elgesys?

– Tokios akcijos yra labiau populistinės, nes šūkį „Nepirk nieko!“ labai sudėtinga įgyvendinti, gal net ir neįmanoma. Visų pirma, jei žmogus ruošiasi nieko nepirkti rytoj, jis viskuo apsirūpina šiandien. Ir tai duoda atvirkštinį rezultatą – atsargai paprastai prisiperkame daugiau, nei iš tiesų reikia.

Antras dalykas, mes daug ką perkame netiesiogine to veiksmo prasme, ne parduotuvėje. Tarkim, kasdien naudojame elektrą, vandenį, bet sumokėsime už tai mėnesio pabaigoje. Arba turiu nuolatinį bilietą, tad sėdu į autobusą ir važiuoju. Nieko nemokėdamas, nes jau padariau tą anksčiau. Tas pats su draudimu, būsto nuoma. Taigi išlaidaujame kasdien, nors dažnai to net nejaučiame.

„Nepirk nieko!“ akcijos tikslas turbūt yra atkreipti dėmesį į perteklinį vartojimą. Lietuvoje tai dar tikrai nėra didelė problema, nes ir drastiškų nuolaidų niekas nesiūlo. Bet Vakaruose per juoduosius penktadienius žmonės prisiperka tiek, kad paskui mėnesį vaikšto į parduotuves ir neša prekes grąžinti.

– Jeigu žmogus nusipirko prieš šventes, tarkim, televizorių, jis nepirks antro dar po kelių mėnesių, taigi per ilgesnę atkarpą suvartojame tiek pat. Kodėl tad pardavėjus taip džiugina šiuo laikotarpiu tuštėjančios prekių lentynos?

– Visi ekonominiai procesai yra cikliški. Yra sezoniškumas, gamybiniai, inovaciniai ciklai. Gamybininkai ir prekybininkai tam visada pasirengę. Tarkim, baigiasi Kalėdos, jau ruošiamasi Vasario 16-ajai, Šv. Valentino dienai. Vasaros pradžioje labiau reklamuojami šaldytuvai ir kondicionieriai, prieš žiemą – šildymo krosnelės. Kiekvienas prekybininkas siekia gauti kuo stabilesnes pajamas ir turi būdų, kaip išlyginti bangavimus.

– Neseniai paskelbti Eurostato ir Statistikos departamento duomenys rodo, kad pernai vartojimo išlaidos vienam gyventojui Lietuvoje buvo 757 eurai per mėnesį, o vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius – tik 554 eurai, vidutinė senatvės pensija – 241 euras (atitinkamai Latvijoje – 697 ir 286, Estijoje – 774 ir 350 Eur). Kaip atsitinka, kad uždirbame daug mažiau nei estai, o išleidžiame už juos daugiau?

– Viena vertus, tai rodo, kad žmonės turi santaupų ir jas leidžia. Didelę reikšmę turi ir artimųjų iš užsienio siunčiami pinigai – emigrantų parama Lietuvoje gyvenančioms šeimoms labai suintensyvėja. Žinoma, šie skaičiai – ir šešėlinės ekonomikos požymis.

– Lietuvos gyventojai taupymui atsideda labai mažą dalį gaunamų pajamų, vos nulį viršijančią sumą. Kaip ekonomiką veikia šis rodiklis?

– Kuo žmonės mažiau vartoja, laikydami pinigus namie, tuo mažiau skatinama ekonomika. Bet jei kurį laiką pinigai neleidžiami, nes taupoma, pavyzdžiui, investicijai į save, toks taupymas yra teigiamas.