Nors ir su nemaloniais nuotykiais, nors ir su trukdymais, Vilniaus universiteto Žygeivių klubo nariams pavyko pasiekti Lietuvos rekordą – slidėmis užkopti į vieną aukščiausių Kunluno regiono viršūnių ir nuo jos nučiuožti žemyn.

Kalnai, pasidabinę storomis sniego mantijomis ir tviskančiomis ledo karūnomis, vilioja ne vieną laukinės gamtos ištroškusį romantiką. Tačiau tokių vietovių, kuriose galima mėgautis vienatve – kad dienų dienas nesutiktum nė gyvos dvasios, o aplinkui stūksotų bevardės, žmogaus nepaliestos viršūnės ir kvapą gniaužtų perėjos, Žemėje sparčiai mažėja. Dažniausiai tokių vietovių esama arba itin sunkiai pasiekiamuose regionuose, arba neramiuose planetos taškuose, kur net patys didžiausi drąsuoliai vengia kišti nosį.
Būtent toks yra Kunluno Muztag Ata masyvas, stūksantis Kinijos vakaruose, Sindziango regione, netoli Pakistano, Kirgizijos ir Tadžikijos pasienio. Šie kalnai mažai tyrinėti dėl to, kad sovietiniais laikais keliautojų į juos neleisdavo, o dabar čia neramu tiek dėl kontrabandos kelių, vedančių iš Pakistano, tiek dėl istorinių vietinių gyventojų uigūrų bei atėjūnų kinų nesutarimų.
Tačiau, nepaisant neramumų, laukinės kalnų viršūnės vilioja patyrusius keliautojus, svajojančius tapti pirmaisiais žmonėmis, įkopusiais į juos. Ne išimtis ir lietuvių žygeiviai. Taigi šiais metais į Kunluno kalnus leidosi penki Vilniaus universiteto Žygeivių klubo nariai: ekspedicijos vadovas Šarūnas Zigmantas, Algimantas Kuras, Šarūnas Oberauskas, Saulius Damulevičius ir Tomas Šalkus, o prie jų prisidėjo dar ir alpinistė bei maratonininkė Danguolė Bičkūnienė.
Tiesa, keturi keliautojai Kunluno kalnuose jau buvo lankęsi prieš penkerius metus. Tuomet žygeiviai įkopė į tris bevardes, aukštesnes nei 5 tūkst. m perėjas, kurioms suteikė Alfos, Kristinos (Altajaus kalnuose žuvusios alpinistės Kristinos Bumelytės atminimui) bei Mylinčių Žmonų pavadinimus, bei dvi viršūnes: 5570 m viršūnė gavo Senojo Vilniaus, o 6130 m viršūnė – Vilniaus universiteto Žygeivio klubo vardą. Pastaroji yra aukščiausia lietuviškai pavadinta viršūnė. Vis dėlto tie, kurie šių pavadinimų puls ieškoti žemėlapyje, jų neras net naujausiuose pasaulio atlasuose.
„Šie pavadinimai žemėlapiuose niekada neatsiras kaip geografiniai pavadinimai, mat susitarti su kinais dėl tokių dalykų praktiškai neįmanoma“, – pasakoja abiejose ekspedicijose dalyvavęs A.Kuras ir priduria, kad šiais laikais alpinistai, pasiekę nežinomas perėjas ar įkopę į bevardžius kalnus, nesuteikia geografinių pavadinimų kaip senųjų laikų atradėjai, o tiesiog pavadina kalnus, kad žmonėms, ieškantiems informacijos apie tą regioną, būtų lengviau orientuotis.
Šių metų ekspedicijos nariai išsikėlė tris tikslus: tik atvykę turėjo leistis į kalnų žygį, kurio metu aklimatizuotųsi prie aukščio, o tada koptų į nusižiūrėtą bevardį 6849 m aukščio kalną ir galiausiai jau būtų pasirengę šturmuoti Muztag Ata (7546 m), vieną aukščiausių regiono viršūnių. A.Kuras su dviem bendražygiais S.Damulevičiumi ir Š.Oberausku planavo kopti į kalną iki pat viršūnės ir nuo jos nusileisti slidėmis, o likę komandos nariai ketino lipti sniegžengiais. Tačiau įgyvendintas buvo tik trečiasis žygio tikslas – įkopta į Muztag Ata.
Bet ir to užteko, kad ši ekspedicija Lietuvos alpinizmo čempionate užimtų antrą vietą aukštuminių įkopimų klasėje, o Baltijos šalių alpinizmo čempionate ekspedicijos dalyviams atitektų trečioji vieta tarp tos pačios klasės alpinistų. Beje, per šią ekspediciją pasiektas ir Lietuvos rekordas, tiesa, kol kas oficialiai nepatvirtintas: į tokį aukštą kalną lietuviai su slidėmis dar nebuvo įkopę ir nuo jo nučiuožę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.