Pastaruoju metu Lietuvą supurtė netikėta ir nelaukta liga. Tai vienur, tai kitur namo negrįžo iš klubo einanti mergina, po pamokų neparėjo moksleivis, žodžiu, tiesiog vienas po kito ėmė dingti jauni žmonės.

Nesiimu spręsti, ar tai masinis reiškinys, nors vartant žiniasklaidos priemones atrodė, kad tokios netektys tampa vos ne kasdienybe. Nenoriu svarstyti ir šios ligos naujoviškumo – juk žmonės dingdavo nuolat. Tačiau mane sudomino dar vienas, mažai kieno dėmesį atkreipęs faktas – nelaimėmis ir žmonių skausmu ėmė naudotis ir taip mūsų tėvynėje ne sunkiausius laikus išgyvenanti jau, matyt, “profesinė” grupė. Tai save ekstrasensais vadinantys veikėjai, neva Dievo valia įgiję vos ne anapusio pasaulio regėjimo dovaną.

Visai sąmoningai juos įvardiju “save ekstrasensais vadinančiaisiais”, nes nenoriu polemizuoti su tais, kurie iš tiesų yra gavę kokią nors neįprastą regėjimo dovaną. Negaliu juk ginčytis dėl to, kas mums nežinoma ir nepatikrinama. Nors ir čia norėtųsi priminti vieno žinomo kunigo žodžius, kad ekstrasensai nėra Dievo dovanom apdalyti – veikiau tik velnio sėklom apiberti. O kaip vertinti kad ir tokį faktą, kai nevilties genami vienos merginos artimieji aplankė keletą vadinamųjų ekstrasensų, kurie tiesiog sužibėjo savo ypatingu, bet labai jau kontrastingu regėjimu? Vienas neabejodamas pranešė, kad mato merginą žuvusią, kitas, nė kiek ne mažiau tikras savo antgamtinėmis galiomis, pareiškė, esą ji tiesiog su draugu išvyko į užsienį, o trečiasis, matyt, apskritai kažkur meksikiečių ar panašaus plauko serialuose pasirodė begyvenąs, nes “regi” atminties netekusią merginą kažkur priglaustą tūlos inteligentiškos moters su vaiku…

Komentarų, manau, nereikia. Kažkaip keistai, kaip atrodo, Dievas tuos žmones “apdovanojo”, jei visi skirtingus dalykus apie tą patį žmogų papasakojo. O gal vargšė mergina į keletą skirtingų asmenybių įsikūnijo? Kliedesiais, ne kitaip, šiuos vaizdinius tegalima vadinti. Ir vis dėlto ne patys apsišaukėliai mane domina. Kas lemia, kad vis dar tikime burtininkais, magais ar tiesiog lyg pasakų pasaulyje bandome greta raganų ant šluotų pajodinėti? Kažin, ar dar kur civilizuotame pasaulyje yra šalis, kurioje gyvena vyriausioji ragana? Visai kaip kariuomenėje – gal dar reikėtų generalinio raganų štabo viršininko pareigybę įsteigti? Būtų juokinga, jei nebūtų graudu – te nesupyksta ant manęs psichikos negalia sergantieji, bet man, psichiatrui, kai kurie televizijos ekranuose šmėžuojantys aiškiaregių veidai, jų kalbos ir elgesys primena rimtų proto ligų turinčiuosius.

Lietuvą iš tiesų užvaldė ne žmonių dingimo, bet ekstrasensų liga. Liga, kuri graso ne tik mūsų šalį nublokšti į gūdžius viduramžius, bet ir atimti bet kokią viltį, kad pagaliau imsimės patys lemti savo likimą ir atsisakysime to begalinio noro gauti malonumų be jokių pastangų. Dar S.Freudas manė, kad žmogų valdo vienintelis motyvas – gauti malonumą.

Tačiau net ir jis sakė, kad mes patys ieškome būdo savo jėgomis jį pasiekti. O Lietuvoje vis dar nemažai gyvena tokių, kurie norėtų, kad malonumą kas nors atneštų ant lėkštelės. Žinote, geriausia, jei tai būtų premjeras, kuris ateitų į kiekvieno namus ir paklaustų: “Ką galėčiau jums duoti?” Bet ne, dar geriau, jei pati prezidentė mus paglostytų ir tartų: “Jūs nevarkite… Gulėkite priešais televizorių, o aš jums viską, ko reikia, ant rankų atnešiu…”

Ne vienas, matyt, sakys, kad tai paistalai. Neskubėkite teisti, ponai, pasižvalgykite po tamsesnius šalies kampelius. Pamenu, kaip vienas tolimas mano pažįstamas, vargiai per butelio šešėlį saulę bematantis, dar laisvos Lietuvos aušroje burnojo: “Landsbergis ir Vagnorius – bjaurybės!” Paklausus kodėl, sekė paprastutis atsakymas: “Kad nieko neduoda!” Visi tokių istorijų esame girdėję, bet ar kas labai iki dabar pakito?

Pakito nebent tiek, kad nebe vien iš valdžios reikalaujame, bet ir stebukladarių ieškome. Kažkodėl tikime, kad kas nors gali mums sukurti stebuklą be jokių pastangų. Anksčiau eidavome į rinkimus tikėdamiesi, kad štai pasirodys geras tėvas, kuris už kovą dėl Lietuvos laisvės dabar prižers kiekvienam mūsų pilnus aruodus. O mes ilsėsimės. Juk labai aną sausį pavargome. Bet ne vienas tų pavargėlių nei prie televizijos bokšto, nei prie Seimo buvo, tik ramiai laukė, kuo viskas baigsis ir kurią vėliavą vėl kelti reikės. Taigi aruodų niekas nepripildė, nes stebuklų nebūna – savimi patiems pasirūpinti irgi reikia. Tada supykome ir ėmėme bausti tą jau nebe gerą tėvą – rinkome kitą, kuris vėl žadėjo, bet svarbiau, kad aną kritikavo. Po to kitą, kuris nesvarbu, kad nelabai lietuviškai moka, bet “savas bičas” yra – gali nusispjauti ant visko, kas mums šventa. O mes iš to pykčio ne tik kad nebeatsirinkome savo vertybėse, bet tiesiog susitapatinome su “stipriu ir ryžtingu”, ir patys stipresniais pasijutome.

Gaila, kad tokie susitapatinimai ne tik žmogaus nesustiprina, bet dar ir silpnina jį. Juk vis labiau regresuojame ir vis daugiau vaikiško bejėgiškumo įgyjame, kai už kažko slepiamės. Rinkimai nusibodo, nors dar ir “mamą” išsirinkome, bet ir ši ne ką “tedavė”, tad ėmėme po magijos pasaulį žvalgytis. Vis dar stebuklo laukiame.

Štai tokia tad istorija apie ekstrasensų Lietuvą. Tikiu, kad yra daug žmonių, kuriems skraidyti į darbą ant šluotos ne prie širdies, tačiau tikiu ir tuo, kad sovietmetis mus gerokai nuskriaudė. Jo dėka tėvai išmoko savo bejėgystę “gydyti” visagalybe prieš vaikus, silpnuosius, o kartu – slapstytis už stipresniojo nugaros, pasislėpus bausti nepatikusius ir nuolat laukti stebuklo. Mes vis dar laukiame Mesijo. Gaila, kad ne to, tikrojo, jau atėjusio, bet kažkokio iliuzinio, keistų žmonių, ekstrasensais save vadinančių, atnešamo.