Mažeikiuose seno dviejų kambarių buto miegamajame rajone kvadratinio metro kaina svyruoja apie 315 eurų, Alytuje – 385, Tauragėje – 435, Druskininkuose – 450, Utenoje ir Panevėžyje – maždaug 480, Šiauliuose – 550, Kaune – 600, Klaipėdoje – 650, o Vilniuje – 915 eurų. Perkame panašų dalyką, tad kodėl vienur esame pasirengę mokėti kad ir tris kartus brangiau?

Vaiva SAPETKAITĖ

Šiemet reikėtų pradėti domėtis ir būstais Elektrėnuose, nes, kaip rodo naujausias „Veido“ savivaldybių reitingas, ši šalia Vilniaus esanti savivaldybė pagal gyvenimo lygį lenkia daugelį didmiesčių ir pajūrį.

Iš Šakių rajono, kurį nuo Vilniaus skiria maždaug 160 kilometrų, kilusi Justė sostinėje gyvena jau kone dešimtmetį. Ji visada svajojo studijuoti tik sostinės universitete – niekur kitur. „Vilnių mylėjau, nes jame gimiau, čia gyvena mano krikštatėviai, pusbroliai ir iki studijų čia esu praleidusi daug laiko. Vilnius mane visada traukė tarsi magnetas“, – entuziastingai pasakoja Justė.

Nors merginai gera sugrįžti į Šakiuose esančius šeimos namus, ji svarsto, kad dabar jau sunkiai prisitaikytų prie lėtesnio gyvenimo tempo, kur kas mažesnių karjeros galimybių ir žemesnio pragyvenimo lygio: „Galvojant apie gyvenimą Šakiuose kyla klausimas, ką ten veikčiau. Žinau, kad ten gaučiau darbą – net dabar turiu keletą pasiūlymų, ir tikriausiai net už tokį patį atlyginimą kaip Vilniuje, bet mane gąsdina, kad, išskyrus darbą, neturėčiau ten ką veikti. Nuolatos po darbo kapstytis darže ar tvarkyti namus manęs netraukia, o Vilniuje galiu vaikščioti į parodas ir kitus renginius. Nors ir mūsų miestelyje vyksta panašių dalykų, jų nepalyginsi.“

Pabrėždama, kad geras atlyginimas nėra svarbiausia, buvusi šakietė randa tik vieną Šakių pliusą, palyginti su Vilniumi: „Erzina tik tos keturios buto sienos, kai esi pripratęs gyventi nuosavame dideliame name su sodu ir bet kada gali išsinešti kėdę, įsisupti į pledą ir, gerdama arbatą, skaityti knygą. Vilniuje tai neįmanoma.“

Gražūs fasadai gyventojų nesugrąžins

Lietuvos rajonai tuštėja – kai kurie per ketvirtį amžiaus jau neteko pusės gyventojų. Lietuviai telkiasi didmiesčiuose arba emigruoja iš šalies. Esame viena sparčiausiai nykstančių šalių. Maždaug pusė Lietuvos teritorijos jau dabar apgyventa retai arba labai retai. Viename kvadratiniame kilometre kaimo vietovėse gyvena jau tik nuo 1,5 iki 12,5 žmogaus.

Naujausiais statistikos duomenimis, šiemet gyventojų mažėjo beveik visose iš 60-ies Lietuvos savivaldybių. Menku prieaugiu gali pasigirti tik šešios savivaldybės, tačiau tik vienoje iš jų – Neringos mieste – jis buvo pastebimesnis ir siekė 4,6 proc.

SEB banko analitiko Gitano Nausėdos manymu, jei viską paliksime savieigai, rajonams bus labai sunku konkuruoti patrauklumu su ekonominės galios centrais, didžiaisiais šalies miestais.

„Visiškai pritariu dėl regionų situacijos prastėjimo. Sakiau ir sakysiu, kad jeigu mūsų rajonai neturės išskirtinių sąlygų, palyginti su Vilniumi, Klaipėda ar Kaunu, tai tokios tendencijos ir toliau išliks, – G.Nausėdai pritaria ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Druskininkų kurorto meras Ričardas Malinauskas. – Reikia, kad rajonuose būtų labiau skatinamas verslas ir kuriamos naujos darbo vietos, tačiau tam mažesnių rajonų savivaldybės turėtų gauti tam tikrų išimčių. Jei nieko nedarysime, ir toliau tęsis sodybų tuštėjimo metas.“

Kaip teigia G.Nausėda, dalis savivaldybių atrodytų kur kas geriau, jei joms kojos nekištų nuolatinis gyventojų skaičiaus mažėjimas.

Nuo to neapsaugotas net pajūris. Nors Klaipėda dar atrodo palyginti neblogai, nes uostas visada yra stiprus traukos centras, tačiau, žvelgiant plačiau, viso regiono padėtis tikrai nėra gera. Per pastarąjį dešimtmetį čia, neišskiriant ir pačios Klaipėdos, prarasta labai daug gyventojų.

Nors šalies rajonus ir mažesnius miestus tarsi garvežys tempia didžiuliai ES fondų pinigai, jie ne visada panaudojami racionaliai ir ne visada vietos gyventojams duoda apčiuopiamos naudos. Puiku, kai galima rekonstruoti šaligatvius, įrengti gražias vaikų žaidimų aikšteles, bet kas iš to, jei nebus kam vaikščioti šaligatviais, o naujose žaidimų aikštelėse nebus vaikų.

„Man susidaro įspūdis, kad regioninė politika buvo ir yra suprantama daugiausia kaip ES lėšų pasiskirstymas per daug nemąstant, ar tai duos realios naudos savivaldybėms. Iš tiesų rajonų centruose jau matome daug atnaujintų pastatų fasadų, sutvarkytų tvorų, bet ar tai padės sukurti naujų darbo vietų arba pritraukti turistų? Vietos politikų supratimu, tik vykstančios statybos – realus rezultatas ir įrodymas rinkėjams, kad jie kažką nuveikė“, – kritikos dėl neracionalumo negaili Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narė, atstovaujanti opozicijoje esantiems konservatoriams, Agnė Bilotaitė.

Nesėkmingai į Klaipėdos mero postą kandidatavusi konservatorė ironiškai prideda, jog didžiausia Lietuvos regioninės politikos problema yra tai, kad jos apskritai nėra ir apie tokius dalykus, kaip ekonominė nauda, rimtai mūsų rajonuose dar nemąstoma.

Nors visada galima padaryti geriau ir lėšas panaudoti racionaliau, Druskininkų meras socialdemokratas R.Malinauskas perspėja, jog kartais savivaldybės susiduria su tokia situacija, kad dėl ministerijų pateikiamų aprašų nuostatų dėl finansavimo gavimo savivaldybių laisvė rinktis būna labai ribota.

„Pasirinkimas dažnai yra tik toks, ar pinigais pasinaudosi, ar jų reikės atsisakyti. Įsivaizduokite, kas būtų, jei kas nors paskleistų žinią, kad, tarkim, Druskininkai galėjo gauti keleto milijonų eurų finansavimą, bet to atsisakė. Štai kodėl savivaldybės kartais yra priverstos tas lėšas paimti ir panaudoti kažkam, nors mato, kad kitur ar kitoje vietoje lėšas investuoti būtų geriau, – didelę sistemos ydą atskleidžia Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas. – Sėdint ministerijos penktame aukšte sudaromi aprašai atrodo vienaip, bet kai pavaikštai po mūsų kaimus ar miestelius, pamatai, kad daug kur prasilenkiama su logika.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete

http://www.veidas.lt/veidas-nr-37-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.