Nors Lietuvos elektrinei kitiems metams skirta gamybos kvota išlieka nepakitusi, o pakeista subsidijavimo tvarka skatins ją išnaudoti, elektros gamintojai pasižada tuo nepiktnaudžiauti.

Po Naujųjų metų Lietuvoje šešiais centais brangsta standartinė elektros energijos kilovatvalandė. Daugiau kaip pusę šio brangimo lemia kylantis viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) tarifas, kurio didžioji dalis savo ruožtu tenka Lietuvos elektrinei, esančiai Elektrėnuose. Padiskutuoti apie tai, kokie elektros kainų šuoliai vartotojų dar laukia ir kaip galėtume juos pažaboti, į „Veido“ redakciją pakvietėme Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkę Dianą Korsakaitę, „Lietuvos energijos“ generalinį direktorių Dalių Misiūną, tos pačios įmonės didmeninės elektros prekybos departamento direktorių Vidmantą Salietį, Atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentą Martyną Nagevičių, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Energetikos komiteto pirmininko pavaduotoją Pijų Ralį ir kadenciją baigusios Vyriausybės energetikos viceministrą Kęstutį Žilėną.

VEIDAS: Kaip manote, ar būtina apibrėžti Lietuvoje gaminamos elektros energijos santykinę dalį, ar vis dėlto labiau vertėtų šiuos procesus palikti reguliuoti rinkai?
K.ŽILĖNAS: Prieš savaitę Vyriausybės pasitarime buvo svarstomas klausimas dėl elektros gamybos kvotų. Sistemos operatorius „Litgrid“ iš ekonominės ir saugumo pusės pristatė penkis galimus scenarijus – nuo absoliutaus vietinės gamybos nulio (kai visa elektra importuojama) iki šimto procentų (kai visą elektros energiją pasigaminame patys). Ir ką gi? Vyriausybės nariai nesiryžo nieko keisti – pasirinko dabar galiojantį trečiąjį scenarijų, pagal kurį Lietuvos elektrinė gaus subsidijas už 1,53 TWh pagamintos elektros energijos. Toks kiekis tenkina N-1 kriterijų: tai reikštų, kad visiems metams atjungus vieną pagrindinių perdavimo linijų, ateinančią iš Rusijos, Lietuvos gyventojai nepatirtų nei elektros tiekimo trukdžių, nei kainos šuolių. Kokia bus faktinė gamyba – priklausys nuo to, kiek rinkoje bus tokių kritinių situacijų, kokią išgyvenome šių metų rugpjūtį. Kompromisiniai scenarijai taip pat siūlė gaminti 1 TWh arba 0,66 TWh, tačiau tokiu atveju nebegalėtume atmesti technologinių nesklandumų rizikos. Jei paisytume vien ekonominio kriterijaus, geriausias scenarijus būtų nulinė gamyba, nes didžioji dalis mūsų elektros gaminama iš gamtinių dujų, kurių kainos ateinančiais metais prognozė – 1379 Lt už tūkst. kub. metrų.
D.MISIŪNAS: Elektra yra prekė, neturinti kokybinių savybių, todėl ją įsigyjant svarbiausias kriterijus logiškai yra mažiausia kaina. Bet jei kalbame apie elektros tiekimą – jis turi kokybinių savybių, kurias mes ir užtikriname dirbdami Elektrėnuose. Šių metų rugpjūčio 20-ąją, kai Rusijoje buvo atjungta elektros perdavimo linija, kaina biržoje pakilo iki 68 ct už kWh. Tačiau niekas nepuolė jos vėl įjungti – linija neveikė savaitę laiko. Mes paleidom savo blokus, į rinką pateko daugiau elektros, ir kaina jau kitą dieną nukrito iki 25 ct, o dar kitą – iki 15 ct už kWh.
P.RALYS: Bet tokių situacijų per metus būna viena dvi. Savaitę pakūrenot balansuodami kainą ir sustojot.
K.ŽILĖNAS: Netiesa – per dešimt pirmųjų šių metų mėnesių buvo užfiksuoti net 42 atsijungimai. Nuo kelių minučių trukmės iki minėtos savaitės.
D.KORSAKAITĖ: Jiems neutralizuoti ir veikia mūsų išlaikoma sistema. Jau keletą metų akivaizdu, kad pagrindinės diskusijos kyla ne dėl Elektrėnuose gaminamos kilovatvalandės kainos, o dėl Lietuvos elektrinei skiriamos gamybos kvotos. Vadinasi, turi būti įvestos aiškios taisyklės, kaip nustatyti optimaliausią gaminamos elektros kiekį ir apskaičiuoti jo kainą.
D.MISIŪNAS: Jau parengtas ir tokių taisyklių projektas. Bandome pasiekti, kad „Litgrid“, kaip perdavimo sistemos operatorius, geriausiai žinantis jos poreikius, pateiktų mums mėnesio į priekį gamybos grafiką, o kiekvieną savaitę dar pateiktų patikslintą grafiką. Manau, tai jau kone skaidrumo viršūnė.
V.SALIETIS: Iš anksto prognozuoti metams būtiną gaminti elektros kiekį per sunku. Daug lengviau pasakyti, kiek elektros energijos reikės ateinančią savaitę. Jeigu planuotume atskiromis savaitėmis, bendra metams skirta kvota, tikėtina, galėtų mažėti. Tai leistų Lietuvos elektrinei dirbti optimaliu režimu.
M.NAGEVIČIUS: Tuomet klausimas, kaip Lietuvos elektrinė bus motyvuojama neišnaudoti suteiktos kvotos? Ar generalinis direktorius gaus tarnybinę nuobaudą, jei Elektrėnai pagamins daugiau elektros, nei tą dieną buvo būtina?
D.KORSAKAITĖ: Iki šiol VIAP tarife buvo labai aiškiai atskirtos pastoviosios ir kintamosios Lietuvos elektrinės sąnaudos. Tai reiškia, kad Lietuvos elektrinei buvo garantuojamas išgyvenimas netgi tuo atveju, jeigu ji negamintų nė vienos kilovatvalandės elektros: atlyginimai specialistams būtų mokami, įrenginių techninė priežiūra palaikoma. Kai Lietuvos elektrinė pradėdavo gaminti elektrą, įsijungdavo kintamųjų sąnaudų dengimo mechanizmas. Tokia sistema skatindavo Elektrėnus negaminti daugiau energijos, negu reikia. O dabar nuo sausio pirmosios įsigalios sistema, kurioje pastoviųjų ir kintamųjų sąnaudų kompensavimo atskyrimo nebelieka, taigi atsiranda hipotetinė prielaida, kad Lietuvos elektrinė įgyja ekonominę motyvaciją išnaudoti jai skirtą gamybos kvotą. Čia būtina pabrėžti, kad sąnaudos tiekimo saugumui ir patikimumui užtikrinti, sistemos rezervui palaikyti bei kitoms sisteminėms paslaugoms, garantuojančioms sklandų perdavimo sistemos operatoriaus darbą, teikti ir toliau lieka aiškiai atskirtos, taigi nevertėtų priimto sprendimo dangstyti saugumo palaikymu.
M.NAGEVIČIUS: Galiu paaiškinti paprasčiau. Kitąmet kiekviena Lietuvos elektrinėje pagamintos elektros kilovatvalandė dengs ir tam tikrą pastoviųjų sąnaudų dalį, taigi jai labiau apsimokės gaminti, o ne negaminti. Siūlyčiau Lietuvos elektrinei nustatyti fiksuotą metinį mokėjimą, maždaug 380–400 mln. Lt per metus, ir tegu sukasi, kaip išmano. Štai tuomet motyvacija gaminti kuo mažesnį energijos kiekį išties būtų geležinė.
D.MISIŪNAS: Nepaisydami, kad naujoji tvarka mūsų nemotyvuos mažai gaminti, ir toliau stengsimės gaminti tik tiek, kiek reikės. Prisiminkime 2011 m., kai turėjome 1,74 TWh kvotą, tačiau įvertinę gamtinių dujų kainų kilimą antrąjį pusmetį gamybą sąmoningai sumažinome iki minimumo ir metus baigėme patiekę 1,1 TWh. Kaip tik todėl, kad gaminome trečdaliu mažiau, nei buvo leista, skirtumas tarp prognozuotų ir faktinių gamybos sąnaudų šiandien tesudaro 24 mln. Lt. Mano galva, elgėmės atsakingai ir nesavanaudiškai.
D.KORSAKAITĖ: Tai reiškia, kad dėl smarkesnio, nei prognozuota, gamtinių dujų brangimo elektros kilovatvalandė pabrangs tik 0,24 ct – vartotojams tai nebus skausminga. Tačiau faktas, kad kone visa Lietuvoje gaminama elektra yra du ir daugiau kartų brangesnė, negu siūloma biržoje (nepamirškime, kad biržoje už kainą formuojančius pasiūlymus perkama vos 5–8 proc. suvartojamos elektros, tad ji neatspindi tikrosios padėties). Klausimą galima kelti tokį: ar kaimynų kogeneracinės, kondensacinės ir visos kitos gamtines dujas naudojančios jėgainės yra keletą kartų efektyvesnės negu mūsų, ar esame pasmerkti likti nekonkurencingi dėl neobjektyvios dujų kainos? Išvada siūlosi pati.
VEIDAS: Ar kvotos – išties tinkamiausias būdas subalansuoti brangių vietos gamintojų apetitus?
P.RALYS: Bet kuris dotavimo ar kompensavimo mechanizmas yra politinių partijų žaidimas. Štai VIAP lėšomis remiama elektros gamyba pasenusiose termofikacinėse elektrinėse, tačiau iš vartotojų surinktomis lėšomis tos elektrinės nėra modernizuojamos, jokio progreso nepasiekta. Pinigai atiteko už elektros gamintojų stovinčiam verslui, o energetikos sistema nevystoma. Taigi VIAP šiandien tėra politinių partijų žaidimų elementas, kvepiantis tam tikra korupcija.
K.ŽILĖNAS: Prieštarauju. Šiuo metu VIAP tarifo dedamųjų nustatymas yra vienas skaidriausių Lietuvos energetikos mechanizmų.
M.NAGEVIČIUS: Ne viskas taip skaidru. Jei paklaustumėt, kodėl Lietuvos elektrinės gamybos kvota apibrėžta būtent 1,53 TWh, negautumėt aiškaus atsakymo: tik tiek, kad tai tenkina energijos tiekimo saugumo reikalavimus. Esu matęs „Litgrid“ darbinę pažymą, kurioje 2011 metų poreikis buvo įvertintas 0,7 TWh: tiek susidarytų, jei mažiausias Lietuvos elektrinės blokas dirbtų mažiausia leidžiama apkrova ištisus metus, kitus blokus teprasukant kiek būtina, o vasarą dar ir užtikrinant energijos rezervą remontuojamai Kaliningrado elektrinei. Tai kam kvotuojama daugiau? Ar ne todėl, kad egzistuoja įsipareigojimai sukti naująjį elektrinės bloką, kuris negali dirbti mažu galingumu ir privalo gaminti tam tikrą kiekį energijos tam, kad nereikėtų mokėti numatytų baudų? O gal būtina sudeginti tam tikrą kiekį užsakomų gamtinių dujų?
Pabandėme atlikti skaičiavimus, kiek būtų sutaupyta, jei 2013 m. naujasis blokas neveiktų, o 0,7 TWh gamintų seni neefektyvūs blokai, kurių kintamosios sąnaudos – 51 centas už kilovatvalandę. Gavome, kad per metus būtų sutaupyta 140 mln. Lt, arba apytiksliai pusantro cento už vieną kilovatvalandę.
P.RALYS: Tai tik patvirtina, kad bet kokio stambesnio objekto statyba Lietuvoje turėtų būti grindžiama jo naudingumu bendrai energetikos sistemai. O kas laimino brangaus ir nepakankamai efektyvaus devintojo bloko statybą?
M.NAGEVIČIUS: Esu kalbėjęsis su anuometės Ūkio ministerijos atsakingais darbuotojais, priėmusiais tokį sprendimą. Jų paaiškinimas buvo toks: administravimo požiūriu daug lengviau panaudoti lėšas vienu stambiu projektu, nei išbarstyti jas per visą Lietuvą, įrenginėjant mažas kogeneracines jėgaines…
D.MISIŪNAS: Džiaugiuosi, kad kolegos tiek daug žino apie Lietuvos elektrinę. Galiu pasakyti, kad eksploatuodami naująjį kombinuoto ciklo bloką jokių ypatingų įsipareigojimų prisiėmę neturime. Vienintelė sąlyga numatyta turbinos ilgalaikio aptarnavimo sutartyje, kurioje nurodytas turbinos darbo valandų skaičius – 6200 valandų. Jau kalbėjomės su „General Electric“ atstovais – jie nemato didelės problemos, jei tektų tą nuostatą koreguoti. Laviruojame ir lanksčiai sudaromais dujų kontraktais, leidžiančiais pernelyg neįsipareigoti. Dujų užsisakome šiek tiek mažiau, nei reikėtų, kad išvengtume mokesčio „take or pay“. Tačiau ypač vasarą nuolat sulaukiame sistemos operatoriaus pageidavimų dėl didesnės gamybos, nes tai reikalinga elektros srautų stabilumui palaikyti. Viskas gražiai susidėlioja: žiemą gaminame elektrą termofikacinėse elektrinėse, vėliau naudojame pigią polaidžio vandens energiją iš Latvijos hidroelektrinių, vasarą įjungiame kombinuoto ciklo bloką, o prasidėjus šildymo sezonui grįžtame prie termofikacinių jėgainių.
P.Ralys teisus tvirtindamas, kad sprendimas statyti devintąjį elektrinės bloką buvo priimtas vadovaujantis politine, o ne ekonomine logika. Tačiau remti vėjo energijos gamintojus, kuriems iš 30-ies centų už kilovatvalandę 14,5 ct sumokama iš VIAP, taip pat nėra jokios ekonominės logikos. Tai irgi politinis sprendimas, padedantis siekti tam tikrų tikslų: 20 proc. sumažinti anglies dvideginio išmetimą, 20 proc. pakelti energijos vartojimo efektyvumą ir t.t. Kitos šalys praktiškai yra nuėjusios tuo pačiu keliu. Šiandien vokietis, vartojantis elektrą namų ūkyje, vidutiniškai penkis euro centus iš kiekvienos kilovatvalandės kainos sumoka už žaliosios energijos rėmimą. Skirtumas tik toks, kad pramoniniai vartotojai to mokesčio nemoka, nes vokiečiai saugo savo pramonę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.