Europos elektros perdavimo sistemos operatorius vienijančios organizacijos ENTSO-E prezidentas belgas Danielis Dobbeni įsitikinęs, kad ateityje elektra geriausiai bus apsirūpinusios ne tik tos šalys, kurios investuoja milžiniškas lėšas į nuosavų galingų elektros generatorių statybą, bet ir tos, kurios lėšas nukreipia ir elektros jungtims su užsienio valstybėmis tiesti.
“Jau per artimiausią dešimtmetį Europoje smarkiai išaugs elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos šaltinių – o jie permainingi: kai vėjas pučia vienoje Europos dalyje, jo nėra kitoje; todėl gero pralaidumo elektros tiltai nenutrūkstamiems energijos mainams bus daug svarbesni, nei yra dabar”, – paaiškina jis duodamas interviu mūsų savaitraščiui.

VEIDAS: Kaip Europos elektros rinkos profesionalai vertina dabartinį Lietuvos energetinį saugumą? Turėtume atrodyti nekaip: neturime pakankamai nuosavų elektros energijos generatorių, o importuoti galime tik iš Rytų.
D.D.: Tai, kad po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo nebepasigaminate pakankamo kiekio elektros energijos, – dar ne didžiausia problema. Pavyzdžiui, mano gimtoji Belgija kai kuriais metų laikais taip pat pritrūksta elektros, bet niekas to nelaiko problema: jos lengvai nusiperkame užsienyje. Būti iš dalies priklausomam nuo kitų šalių savaime nėra problema – tol, kol priklausai elektros energijos perdavimo sistemai, kurioje jos pagaminama pakankamai.
Lietuvos problema ta, kad kol kas esate sujungti tik su viena sistema (šiuo metu Lietuva priklauso tik NVS ir Baltijos šalis vienijančiai elektros energijos sinchroninei zonai UPS/IPS – į ją esame įjungti elektros tiltais su Latvija, Baltarusija ir Kaliningrado sritimi – L.G.) ir dar nepriklausote kitai (Europą sujungusiai UCTE zonai).
Bet šita problema yra labai aiškiai identifikuota ir sprendžiama – visuose ES energetikos ateities žemėlapiuose Baltijos šalys jau integruotos į europinį tinklą. 2008 m. Europos Komisija aiškiai suformulavo: Baltijos šalys turi prisijungti prie Europos, ir ne tik dėl jų pačių intereso, to reikia ir Europai, kuri per jus susijungs su Rytų rinka.
VEIDAS: 20 metų nepriklausomybės, 10 metų planų tiesti elektros tiltus į Vakarus, ir štai tik dabar, rodos, jau pajudėjome realių darbų link. Ar neatrodome Jums pernelyg lėti?
D.D.: Pasirengimo laikas tokiuose dideliuose infrastruktūros projektuose labai svarbus. Prieš metus atlikome analizę, kiek vidutiniškai trunka elektros tilto tarp dviejų šalių statyba, ir paaiškėjo, kad vidurkis – 12 metų.
Taigi jūsų 10 metų planavimas Europos kontekste nėra kažkas neįprasta. Tam yra daugybė priežasčių – tai technologiškai sudėtingas projektas, be to, jis labai brangus. O didžiausia problema visoje Europoje – privačios žemės perėmimas valstybės nuosavybėn. Greitai ir nesudėtingai elektros jungtį galima nutiesti jūros dugnu. Bet viskas stringa, kai tiltą tenka tiesti per žmonėms priklausančią žemę ir derėtis dėl jos išpirkimo.
Tačiau dabar Europoje didelis sujudimas dėl elektros tinklų. Sprendimus diktuojanti Vokietija planuoja uždaryti savo atomines elektrines ir daug sparčiau plėtoti atsinaujinančios energijos generatorius, todėl elektros jungtys įgauna labai didelę reikšmę. Tik turėdami patikimą, didelio pralaidumo tinklą galėsime kalbėti apie kitus elektros keitimosi instrumentus – tokius kaip dar labiau išplėtota Europos elektros prekybos birža.
VEIDAS: Iki šiol Lenkija nerodė didelio entuziazmo elektros tilto su Lietuva klausimu, ypač tol, kol mes dar patys nesame tikri, ar statysime naują atominę elektrinę. Ar mūsų kaimynai nestabdo šio projekto?
D.D.: Negaliu nuspėti, kas slypi lenkų galvose, bet oficiali jų pozicija vienareikšmiška – tiltas turi būti tiesiamas. Jis yra ENTSO-E dešimties metų plane, kurį rengiant dalyvavo visos organizacijos narės ir kuris bus oficialiai patvirtintas 2012 m. Mums nekyla nė menkiausių abejonių, kad visos projekto dalyvės juo yra suinteresuotos.
VEIDAS: Ar tiesdami naujus elektros tiltus į Vakarus ir Skandinaviją mes ir toliau turime rūpintis savo rytinėmis jungtimis – investuoti į jų priežiūrą, remontą? Galbūt ateityje, kai jau būsime visiškai integruoti į Vakarus, mes išsiversime be jų?
D.D.: Kaip jau minėjau, šalies nepriklausomybės ir energetinio saugumo pagrindas yra galimybė rinktis, iš kur pasiimti elektros – iš nuosavų generatorių, kaimyno vienoje ar kitoje pusėje.
Dvi rankos visuomet geriau negu viena. Energetikoje mes naudojame formulę “N minus 1″ – tai reiškia, kad tu turi turėti tiek elektros šaltinių, kad vienam jų išėjus iš rikiuotės (net jei tai galinga nacionalinė atominė elektrinė) vartotojai to nė pajustų, o elektros generacijos sumažėjimas būtų sklandžiai kompensuojamas iš kitų šaltinių. Kuo daugiau jungčių su aplinkinėmis valstybėmis turėsite, tuo stipresni būsite.

Kol kas Lietuva priklauso tik NVS ir Baltijos šalis vienijančiai elektros energijos sinchroninei zonai UPS/IPS, bet planuojami tiltai su Lenkija ir Švedija integruos mus į Vakarų elektros rinką