Shutterstock

Kai kurie svetur pinigų susitaupę bei idėjų pasisėmę emigrantai grįžta ir kuria nuosavą verslą gimtinėje. Tokius atvejus drąsiai galime vadinti sėkmės istorijomis. Deja, jų nėra tiek daug. Kaip visa tai pakeisti?

“Airijoje pažįstami stebėjosi mano kalbos lygiu ir žiniomis, todėl ragino stoti į universitetą ir siekti karjeros aukštumų svetur. Buvau jaunas, pamačiau pasaulio, supratau, kad man patinka vadovauti ir kurti. O kai atsivėrė sienos ir į Lietuvą grįždavau vis dažniau, pajutau draugų ir namų ilgesį. Pamaniau, jei sekasi Airijoje, seksis ir Lietuvoje”, – prisimena šiaulietis verslininkas Edvinas Mačiulis.
Po kelerių metų, praleistų svetur, į Lietuvą jis sugrįžo prieš pat sunkmetį ir netrukus įkūrė įmonę “Valymo profesionalai”. Nuojauta, kad sėkmė, lydėjusi emigracijoje, neapleis ir Lietuvoje, pašnekovo neapgavo, jo verslas iš tiesų nusisekė. Pradėjusi veiklą įmonė turėjo vieną klientą ir vieną darbuotoją, o šiandien E.Mačiulis suskaičiuoja 53 nuolatinius užsakovus, 20 darbuotojų ir pusės milijono litų metinę apyvartą.
Šiauliuose verslininkas įkūrė ir sporto klubą, dar tris įmones, kurios verčiasi prekyba lietuviškomis uogomis bei poliuretanine danga, įsteigė Baltarusijoje ir, žinoma, planuoja valymo paslaugų verslo plėtrą kituose mūsų šalies didmiesčiuose.
Nuosavo verslo idėją E.Mačiulis subrandino dar užsienyje, o kai sugrįžo į Lietuvą, kaipmat įžvelgė, ko čia trūksta. Vis dėlto pagrindinė priežastis, paskatinusi verslą kurti gimtinėje, buvo namų ilgesys.
Asmenines santaupas ir iš svetur parsivežtas verslo idėjas, kaip svarbiausias paskatas pradėti verslą, įvardija ir VšĮ “Versli Lietuva” Verslumo departamento vyr. projektų vadovė Jolanta Miloš: “Svarbiausia sugrįžti juos raginanti mintis yra galimybė gyventi su savo tėvais ir vaikais, o nuosavas verslas taps gero gyvenimo Lietuvoje garantija.”

Realybė aplaužė sparnus, bet…
Ekspertai tikina, kad būtent tokia nostalgija kasmet į Lietuvą sugrąžina vis daugiau emigrantų, nes tai lemiamas motyvas renkantis gyvenamąją vietą.
Praėjusiais metais į Lietuvą atvyko 23,6 tūkst. žmonių, iš jų 20,5 tūkst. buvo sugrįžę Lietuvos Respublikos piliečiai. Statistikos departamento duomenimis, palyginti su 2012 m., šis skaičius padidėjo maždaug 18 proc. Tačiau specialistai įspėja, kad pirmosios kregždės pavasario nežada: nors ekonominė situacija Lietuvos emigrantų gausiai apgyventuose kraštuose prastėja, svetur išvykę lietuviai lagaminų krautis nepuola. Jų sprendimą kraustytis atgal į gimtinę lemia asmeniniai motyvai, pavyzdžiui, šeimos planavimas. Tokios priežastys atgal į Lietuvą parvedė ir daugumą “Veido” kalbintų pašnekovų, kurie spjovė į “užsienietiškus atlyginimus”, įsitikino, kad pinigai ant medžių neauga jokiame pasaulio kampelyje, ir grįžo į Lietuvą pradėti šeimos verslo.
Klaipėdietė Eglė Mikalauskienė su vyru į Didžiąją Britaniją išvyko daugiau nei prieš dešimtmetį, o Lietuvai įstojus į ES jie buvo vieni pirmųjų lietuvių studentų Londono Metropolitano universitete. Pašnekovės šeima svetur spėjo įsigyti nuosavą būstą, įkurti finansinių paslaugų įmonę, tačiau planuodami šeimos pagausėjimą jie buvo tikri, kad kursis Lietuvoje, gimtinėje imsis ir savo verslo. Tačiau kojoms apšilti ir lietuviško verslo kultūrai perprasti prireikė laiko, todėl iš samdomų “angliškų” darbų šeima sugrįžo į “lietuviškus”. Pagaliau po kelerių metų atsirado specializuotos keramikos parduotuvė “Amfora”.
“Parsivežėme gausybę idėjų, todėl imtis savo verslo norėjome vos sugrįžę. Tačiau realybė mūsų sparnelius netrukus aplaužė. Supratome, kad čia esame baltos varnos, juk visą suaugusiųjų gyvenimą praleidome užsienyje. Skyrėsi požiūris, nežinojome, kokios povandeninės srovės čia veikia, teko susitaikyti, kad dalis sėkmės priklausys ir nuo pažinčių rato dydžio, – patirtimi dalijasi E.Mikalauskienė. – Supratome, kad rinka per maža, todėl, kad ir kokia graži būtų mūsų idėja, reikia numatyti, ar tokia produkcija bus reikalinga Lietuvoje.”
Nuosavo šeimos verslo idėją Londone subrandino ir plungiškis Edmundas Stonkus. Jis kartu su tėčiu ir broliu Lietuvoje įkūrė įmonių grupę “Amona”. Dabar Stonkų verslui priklauso elektroninė parduotuvė “Aivashop.lt”, tradicinė laisvalaikio ir sporto prekių parduotuvė, importo ir didmeninės prekybos skyrius “Amona wholesale”, IT skyrius, kuriantis programavimo sprendimus ir interneto svetaines, “Modeo.lt” bei vizualinės reklamos skyrius “Stronk.lt”.
E.Stonkus pasakoja, jog svetur dirbdamas nedidelėje spaustuvėje jis perprato verslo subtilybes ir dizaino sprendimus, todėl žinojo, kad savarankiškai gali “padaryti geriau”, bet nusprendė geriau tai daryti tėvynėje. Taigi, pasitarę Stonkai sutelkė šeimos pajėgas, pasiskirstė darbus ir išgrynino įmonės veiklos kryptis pagal kiekvieno specializaciją: reklama ir spauda, grafinis dizainas, interneto sprendimai.
“Užsienyje dirbau panašaus profilio kompanijoje, turėjau pažinčių, tačiau čia pradėjome nuo nulinio kapitalo, – apie minimalias investicijas pasakoja E.Stonkus. – Pinigų neskaičiavome, bet dirbome nepakeldami galvų, todėl nepastebėjome, kaip greitai viskas išaugo: atsirado klientų, pradėjome rinktis, kuriuos užsakymus spėsime įgyvendinti. Mums greitai pavyko įrodyti savo kozirį – kokybę.”
Šeimos gerovė ir atžalų mokslai sugrįžti į Lietuvą paskatino ir kauniečių šeimą, rugsėjį įsteigusią krovinių pervežimo įmonę “Krovinukas”. Verslo įkūrėja Ramutė Jasulaitienė prisipažįsta, kad tokiam žingsniui reikėjo drąsos ir žinių. Didžiojoje Britanijoje ji dirbo pagal individualios veiklos pažymėjimą, ten esą taip verstis buvo paprasčiau, mažiau ir popierizmo. O štai apie verslo pradžios subtilybes Lietuvoje verslininkė nieko nežinojo, todėl lankė seminarus, konsultavosi su specialistais, krovinių pervežimo kainą aiškindavosi apsimesdama konkurentų kliente.
“Grįžti į Lietuvą nori dauguma emigrantų, tačiau bijo, kad čia nepragyvens. O mes pabandėme. Žinoma, pradžia ne rožėmis klota, pelnas kol kas nedidelis, tačiau džiaugiuosi, kad nepatyrėme nuostolių”, – svarsto R.Jasulaitienė.

Trūksta koncentruotos informacijos
Visi “Veido” kalbinti pašnekovai patikina, kad pradėti kurtis Lietuvoje nėra lengva. Su sunkumais susiduria ir tie, kurie nesitaiko į nuosavą verslą. Grįžusieji iš užsienio primena, kad daugeliui sugrįžti lengviau, kai gimtinėje jau laukia darbo vieta. Tačiau juk iš Londono ar Dublino į darbo pokalbius nepriskraidysi, o drąsesnieji, kurie grįžta ir nuosekliai ieškosi darbo jau būdami Lietuvoje, norėtų lengvesnio pereinamojo etapo, socialinių garantijų, kol susiras darbą ir papildomos informacijos.
Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė dr. Audra Sipavičienė pabrėžia, kad stebuklingos priemonės, kuri padėtų susigrąžinti išvykusius emigrantus, nėra. Pasak jos, reikia galvoti apie įmanomus įgyvendinti būdus, kurie galėtų bent palengvinti emigrantų sprendimą. Taigi naudinga būtų informacija, kurios emigrantai stokoja. Viena tokių veiksmingų idėjų būtų centras, kuris teiktų informaciją, konsultacijas ir konkrečią pagalbą visais su grįžimu susijusiais klausimais.
“Informacijos daug, tačiau ji išskaidyta. Žmonės, pragyvenę keletą metų užsienyje, praranda socialinius ryšius, todėl norintiems grįžti kyla daug klausimų. Neaišku, kaip ieškotis darbo, kokių yra galimybių pasiimti paskolą būstui, kaip susirasti geresnę mokyklą ar darželį, ir apskritai kaip integruotis į Lietuvos gyvenimą, – vardija A.Sipavičienė. – Labai svarbu, kad visus atsakymus gautum vienoje vietoje. Daugelis klausimų yra individualūs, todėl reikia teikti asmenines konsultacijas.”
“Emigruoti reikia drąsos, bet dar daugiau drąsos reikia sugrįžti į Lietuvą”, – antrina “Nordea Bank Lietuva” ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Reemigracijai Lietuvoje skiriama daug dėmesio, bet nėra paprasčiausių duomenų apie emigrantų verslumą, o kai stinga statistikos, kalbos apie sparčiau grįžtančius emigrantus primena spekuliacijas.
Ekonomisto Ž.Mauricas teigimu, emigrantų, pradedančių verslą gimtinėje, indėlį Lietuva pajunta iš karto. Jau verslo pradžiai jie paskiria užsienyje uždirbtus pinigus, kurie jiems sugrįžus tampa investicijomis Lietuvoje, ir naudojasi svetur pelnytais Lietuvos verslui naudingais kontaktais.
“Negana to, jie parsiveža kitokį mentalitetą. Pavyzdžiui, jie mažiau linkę atsiskaityti vokeliais. Grįžusieji pasižymi ir nauju požiūriu, gali prisiimti daugiau rizikos, o juk tai ir yra vienas kapitalizmo ir globalios ekonomikos variklių”, – komentuoja ekonomistas.