Swing1

W.L.Swingo teigimu, būgštavimai, esą emigracija – tai nacionalinė netektis, o imigrantai iš vietos gyventojų atims darbus ar padidins nusikalstamumą, tėra mitai.
Apie tai, kokios naudos valstybė gali turėti tiek iš išvykstančių, tiek iš atvykstančių kitų šalių piliečių, – “Veido” pokalbis su TMO vadovu W.L.Swingu.

VEIDAS: Migracijos tendencijos pasaulyje nuolat kinta. Kokių naujovių šioje srityje matoma pastaraisiais metais?
W.L.S.: Mes gyvename precedento neturinčiu žmonių mobilumo laikotarpiu: iš vienos vietos į kitą yra persikraustę apie milijardą žmonių, o tai – septintadalis visų planetos gyventojų. Iš jų apie 250 tūkstančių yra tarptautiniai migrantai, kertantys savo šalies sieną. Likusieji yra vadinamieji vietiniai migrantai, kurie daugiausia kraustosi iš periferijos į miestus. Beje, 2010-aisiais pirmą kartą pasaulio miestuose gyveno daugiau žmonių nei kaimo vietovėse.
Be to, daug dažniau nei anksčiau kraustosi ir moterys – jos tarp visų migrantų sudaro maždaug 50 proc. Nemaža jų dalis keliauja su vaikais, tad jos yra kur kas labiau pažeidžiamos nei migrantai vyrai.
VEIDAS: Kodėl taip sparčiai didėja tarptautinės migracijos mastas?
W.L.S.: Tai lemia bent keletas veiksnių. Pirmasis – demografija. Ji susijusi su tuo, kad Lietuvoje, kaip ir visoje ES, daugiau žmonių miršta, nei gimsta, tad gyventojų skaičius mažėja ir auga darbuotojų poreikis. O štai mažiau išsivysčiusiose šalyse stebimas vadinamasis jaunimo sprogimas – gyventojų daugėja. Tačiau naujų darbo vietų čia beveik nesukuriama, todėl žmonės iš Pietų traukia į Šiaurę ieškodami darbo.
Dar viena migracijos priežastis – dėl technologijų pažangos “mažėjantys atstumai”. Jos leidžia ne tik greitai keliauti, bet ir per trumpą laiką susirasti darbą kitoje šalyje. Juk du milijardai žmonių visame pasaulyje naudojasi internetu.
Trečias migracijos veiksnys – didėjantis tiek žmogaus sukeltų, tiek gamtos nulemtų nelaimių skaičius, verčiantis žmones kraustytis iš vienos vietos į kitą.
VEIDAS: Jūs apie migraciją kalbate kaip apie galimybę ar bent jau neišvengiamybę. Tačiau Lietuvoje, iš kurios per trumpą laiką išvyko kone trečdalis gyventojų, migracija suvokiama gana neigiamai.
W.L.S.: Teisingai – didėjant migracijai, didėja ir pasipriešinimas šiam reiškiniui. Įvairiose pasaulio vietose atsiranda netgi prieš migraciją nusistačiusių judėjimų. Antimobilumo judėjimas yra didžiulis iššūkis, su kuriuo nelengva susidoroti.
Beje, į Lietuvą atvykau dėl kelių priežasčių. Pirmiausia sukanka 15 metų nuo Tarptautinės migracijos organizacijos bendradarbiavimo su Lietuva pradžios ir tiek pat – nuo mūsų padalinio Lietuvoje atsiradimo. Be to, artėja jūsų šalies pirmininkavimas Europos Tarybai, o tai reiškia, kad bus daugybė aukščiausio lygio renginių ir susitikimų, kuriuose bus galima mėginti rasti sutarimą, kaip migraciją pradėti vertinti palankiai.
VEIDAS: Kaip tokį požiūrį į migraciją galima pakeisti? Tikriausiai ne vien Lietuva susiduria su dideliais žmogiškaisiais nuostoliais dėl emigracijos, o kitos šalys kenčia nuo per didelio imigrantų antplūdžio.
W.L.S.: Emigracija tikrai palietė ne vien Lietuvą. Pavyzdžiui, dabar tai labai aiškiai junta Moldova. Kai kurios Europos valstybės daugybę metų susiduria su savo piliečių emigracija į kitus žemynus, pavyzdžiui, Šiaurės Ameriką.
Tačiau lygiai taip pat daugybė žmonių nuolat grįžta į savo gimtąsias šalis. Tai natūralus judėjimas, nes žmonės migravo nuo neatmenamų laikų, taip norės elgtis ir ateityje.
Ką šiuo atžvilgiu turi daryti valstybės – tai palaikyti ryšį su savo šalies emigrantais ir stengtis, kad jie nuolat prisidėtų prie savo valstybės gerovės. Beje, kalbu ne vien apie pinigus, kuriuos jie siunčia į savo gimtąsias šalis, – beje, tai didžiulė suma, kuri per visą pasaulį sudaro apie 440 mlrd. JAV dolerių per metus. Ši suma prilygsta metiniam Saudo Arabijos BVP. Tačiau, be pinigų, svarbu tai, kad nemažai emigrantų užmezga su gimtine verslo ryšius arba grįžta įgiję naujų įgūdžių, gerą išsilavinimą ar panašiai. Taigi svarbu ne vien emigrantų parvežami pinigai, bet ir jų duoklė socialiniam šalies gyvenimui.
VEIDAS: Lietuvoje pagrindinės emigracijos priežastys būtent ekonominės – žmonės išvyko tikėdamiesi užsienyje geresnio uždarbio. Kaip sunkumų akivaizdoje elgiasi kitų Europos šalių gyventojai – ispanai, portugalai, Kipro piliečiai? Ar jie taip pat veržiasi dirbti užsienyje?
W.L.S.: Ekonomistai sako, kad migracija – viena geriausių skurdo mažinimo priemonių. Jei žmogui nesiseka, jei jis neuždirba tiek, kiek norėtų, jis susikrauna kuprinę ir iškeliauja laimės ieškoti kitur. Tai natūralus žmogiškasis fenomenas, ir jis nepasikeis. Jo ir nereikia keisti.
Žinoma, sumažinti tokio pobūdžio emigraciją gali valstybės politika, darbo sąlygos ir kt., tačiau niekada visiems nesiseks vienodai, ir atsiras žmonių, kurie vis tiek emigruos. Vokiečiai tai vadina “Wanderlust” – troškimu sekti paskui savo svajonę. Kartais ta svajonė išsipildo, o kartais – ne, ir tada žmonės grįžta namo.
Turėkime omenyje, kad pastaruosius 50 metų nesikeičia migruojančių pasaulio gyventojų procentas – kinta tik tokių žmonių skaičius, nes didėja bendras pasaulio gyventojų skaičius.
VEIDAS: Koks yra normalus emigracijos lygis?
W.L.S.: Jis svyruoja apie 3 proc. Lietuvoje jis šiek tiek didesnis, kai kuriose šalyse – šiek tiek mažesnis. Bet to nereikėtų vertinti dramatiškai. Priešingai, reikia suvokti, kad tai galimybė: arba šiuos žmones susigrąžinti, arba gauti iš jų atgalinį ryšį, kuris labai praverčia formuojant valstybės politiką ir sulaikant kitus gyventojus.
VEIDAS: Nors Lietuvoje laimės neranda dažnas lietuvis, į mūsų šalį mielai vyksta gyventojai iš dar skurdesnių šalių, o juos vietos gyventojai irgi pasitinka be didelio entuziazmo. Ar priešiškumas ne vien emigracijai, bet ir imigracijai – taip pat natūralus?
W.L.S.: Tai suprantama žmogiška reakcija, nes bijoma, kad bus prarastas tiek asmeninis, tiek tautinis identitetas. Aš gyvenu Majamyje, ir daug kas aplinkui dūsauja: ech, Majamis jau ne toks, koks buvo. O aš kaip tik džiaugiuosi: na, ir puiku, kad jis nebe toks, dabar jis daug įdomesnis. Dabar čia gyvena žmonių iš Pietų Amerikos, Europos, Afrikos – ši vieta tapo kur kas spalvingesnė.
Beje, baimes, susijusias su imigrantais, labai dažnai palaiko visokiausi mitai ir legendos, neturintys nieko bendro su realybe. Pavyzdžiui, manoma, kad migrantai atims darbą iš vietos gyventojų. Nieko panašaus. Darbų, kurių imsis migrantai, nesiimtų daugelis lietuvių: vargu ar yra labai dideli konkursai dirbti šiukšlių vežėjais, gatvių šlavėjais ar indų plovėjais kokioje valgykloje.
Dar vienas mitas – neva imigrantai dirbs už mažesnį atlygį ir nuleis atlyginimų kartelę visiems darbuotojams. Tačiau nėra nė vieno tyrimo, kuris įrodytų tokią teoriją.
Trečias mitas – kad imigrantai padidins šalyje nusikalstamumą. Vėlgi nėra nė vienos studijos, kuri galėtų tokį teiginį pagrįsti. Galiausiai kartais tikima, kad imigrantai atveš į šalį kokių ligų. Bet juk kad to nenutiktų, reikia jiems suteikti priėjimą prie sveikatos apsaugos, ir problemos nebus!
Žmonės iš kitų šalių gali atrodyti, kalbėti kitaip, jie gali turėti kitokį tikėjimą. Tačiau tai nėra jokia problema, jeigu jie tinkamai priimami, jei jiems suteikiama galimybė integruotis į ekonomiką, visuomenę, jei jie gali priimti tokias pačias vertybes, kokiomis vadovaujasi vietos gyventojai.
Lygiai taip pat reikia ir imigrantus skatinti gerbti taisykles, kuriomis vadovaujasi tos šalies, į kurią jie atvyksta, gyventojai.
Šalys bent kuriuo atveju darysis vis mišresnės, tad valdžios uždavinys – tinkamai tam ruošti gyventojus, kad jie atvykėliams jaustų kuo mažiau priešiškumo. Svarbiausia, kad viskas būtų legalu ir kad nebūtų pažeidžiamos nei imigrantų, nei vietos gyventojų teisės.
VEIDAS: Jei kalbame apie legalumą, norisi pasiteirauti, kokia pasaulyje, Europoje, pagaliau – Lietuvoje prekybos žmonėmis padėtis? Kažkada šioje srityje buvome viena pirmaujančių valstybių. Gal tendencijos keičiasi?
W.L.S.: Prekyba žmonėmis buvo ir tebėra viena iš trijų pačių didžiausių nusikalstamų veikų visame pasaulyje – trečia po prekybos narkotikais ir ginklais. Beje, vis dažniau kalbama ne vien apie seksualinio pobūdžio nusikaltimus, kai prekiaujama moterimis, bet ir apie prievartinį darbą, kitaip sakant – žmonių pardavimą į vergovę.
Ir nors skiriamos didžiulės pastangos kovoti su prekyba žmonėmis, negaliu pasakyti, kad padėtis pasaulyje ar Europoje būtų pagerėjusi.