Energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus vadovaujama darbo grupė praėjusią savaitę pristatė savo  išvadas dėl energetikos perspektyvų. Teigiama, kad kainų didėjimą elektros ir šilumos sektoriuje sulėtintų ekonomiškai pagrįstas, diversifikuotas ir subalansuotas skirtingų kuro rūšių bei skirtingų tiekimo šaltinių, tarp kurių vietos gali būti ir branduolinės energetikos plėtrai, naudojimas, be to, energetikos projektai neturi būti politizuoti.
Deklaracija, kuriai niekas neprieštarautų. Ar tai reiškia, kad ši Vyriausybė tęs Visagino atominės elektrinės (VAE) projektą, ar atvirkščiai, “Veidas” teiraujasi J.Neverovičiaus.
J.N.: Darbo grupė po išsamios analizės priėjo prie išvados, kad dabartinis VAE modelis nesugebėtų konkuruoti rinkoje, o tai reikštų, kad valstybė per subsidijas ar tarifą turėtų finansuoti projektą. Su tuo negalime sutikti. Mūsų rekomendacijos krypsta į tą pusę, jog projektas galėtų būti plėtojamas, tik atsisakant valstybės paramos, kad jis neužgultų paprastų elektros energijos vartotojų pečių. Turėtų būti realus regioninių partnerių dalyvavimas, būtina maksimaliai pagerinti projekto finansavimą. Projektą galėtume įgyvendinti tik su sąlyga, kad visuomenė jam pritartų.
VEIDAS: Ar tai reikštų naują referendumą?
J.N.: Deklaracijos dėl papildomo referendumo poreikio, kai net neturime aiškumo dėl projekto, yra ankstyvos. Klausimo esmė – kad sugebėtume paaiškinti visuomenei, kokia Lietuvos situacija, kokios savarankiškos elektros gamybos galimybės, ir pasiūlyti optimaliausią variantą. Beje, dar neseniai dauguma mūsų piliečių rėmė branduolinę energetiką. O referendumo rezultatai tiesiogiai suinteresuotose savivaldybėse buvo palankūs VAE. Šią visumą reikėtų įvertinti. Bet pirmiausia reikia visuomenei teikti visą informaciją.
VEIDAS: Baigusi kadenciją Vyriausybė tikino, kad projekte numatyti pigiausi įmanomi skolinimosi būdai ir valstybės pinigų VAE projektui (bent jau tiesiogiai) nebus naudojama. Darbo grupė kartoja tą patį. Tad kur tie esminiai skirtumai – kaip projektą būtų įmanoma atpiginti, užsitikrinti dar pigesnį skolinimąsi?
J.N.: Visų pirma projektas neįmanomas įgyvendinti vienos Lietuvos lėšomis ir pastangomis. Lig šiol apsiėmėme visus parengiamuosius darbus atlikti ir finansuoti vieni, o būtina sąlyga, kad tai darytų visi projekto partneriai kartu. Ankstesnė Vyriausybė bandė padaryti šį projektą lietuvišku projektu. VAE apsiėmė plėtoti projektą pati, ir tai, manau, buvo klaida, nes tarp partnerių trūko pasitikėjimo. Visą laiką buvo Lietuva ir kitoje pusėje stalo latviai, estai. O reikėjo, kad visi kartu dirbtų prie šio projekto ir ne vien Lietuvos pusė neštų finansinę naštą – mokėtų teisininkams, konsultantams ir taip toliau.
Antra, reikia kalbėti su strateginiu investuotoju “Hitachi” apie finansiniu požiūriu geresnes projekto sąlygas. Būtina kartu su strateginiu investuotoju ir regioniniais partneriais užtikrinti maksimalų projekto finansavimą mažiausiomis lėšomis iš tarptautinių finansinių institucijų bei eksporto kredito agentūrų. Taip pat norėtume matyti ilgalaikį “Hitachi” pasiryžimą investuoti Lietuvoje, ir nebūtinai tik energetikos srityje.
VEIDAS: Ar deramasi dėl Lenkijos grįžimo į VAE projektą?
J.N.: Tai atviras klausimas.
VEIDAS: Kaip prognozuojate tolesnius Lietuvos santykius su “Gazpromu”? Ar Lietuva tikrai nesutiks su sąlygomis, kurios nurodytos į viešumą prasprūdusiam “Gazpromo” siūlymui, kad mainais už mažesnę dujų kainą praktiškai turėtume atsisakyti suskystintų dujų terminalo?
J.N.: Mūsų interesas – tai nepriklausomas dujų perdavimo sistemos operatorius ir nuo 2014 m. pabaigos alternatyvus gamtinių dujų tiekimas per Klaipėdos suskystintų dujų terminalą. Vyriausybė darys viską, kad tas projektas būtų įgyvendintas ir kad galėtume atsigabenti pigesnių dujų.
Nors ir nesutinkame su taikomomis kainomis, vertiname ligšiolinį bendradarbiavimą su mūsų lig šiol vieninteliu dujų tiekėju. Ir ateityje jis liks vienas iš jų, todėl ir siekiame dialogo. Mūsų tikslas – užtikrinti europinę kainą ir alternatyvas.
O dėl to paskelbto rašto – nežinau, kas jį paskelbė, kodėl paskelbė, kas jį parašė. Jei žinote, ten siūlau ir kreiptis komentaro.
VEIDAS: Kaip vertinate dalies visuomenės nuomonę, kad skalūnų dujas žvalgyti turi Lietuvos bendrovė, o užsieniečiai, jei dujos bus išgaunamos, pelną susižers sau, bet ne skirs Lietuvai?
J.N.: Manau, konkursą, kurį paskelbė dar ankstesnė Vyriausybė, reikia užbaigti. O teisinė skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos aplinka turėtų būti sureguliuota, kad atitiktų aukščiausius gamtosaugos ir maksimalios naudos Lietuvos valstybei standartus. Teisinės bazės tobulinimas ir kontrakto pasirašymas vienas kitam netrukdys, nes kontraktas nekeičia įstatymo. Bet jei nežvalgysime, tai ir nežinosime, ką turime.
VEIDAS: Ar logiška, kad Lietuva, maža šalis, koncentravosi į milžinišką ir brangų AE projektą, nors labiausiai “kanda” ne elektros, o šilumos kainos?
J.N.: Šilumos ūkio pertvarka įvardyta kaip šios Vyriausybės prioritetas. Dar šios ES finansinės perspektyvos lėšų likučius nukreipsime į biokuro katilus ir šilumos trasų renovavimą, daug ženklesnės sumos bus numatytos 2014–2020 m. Kad sumažintume šilumos kainas, turėtume paremti atsinaujinančių šaltinių energetikos būtent biokuro pavidalu plėtrą.
VEIDAS: Ar jungtys su Lenkija ir Švedija bus baigtos pagal planą? Beje, ekspertai sako, kad norint realiai susijungti prie žemynine Europa reikia mažiausiai trijų jungčių.
J.N.: Man patinka jūsų optimizmas: vadinasi, jau tikite, kad bus pirma jungtis su Lenkija. Tai man skamba kaip muzika: kai prieš ketverius metus pradėjau dirbti su “LitPol Link” projektu, buvo labai daug garbingų žmonių, kurie netikėjo, kad bus nors viena. 2015 m. pabaigoje užbaigsime pirmą jungtį, o šį rudenį šnekėsime su partneriais Europoje, su Lenkija, kokių ir kiek jungčių dar reikia Baltijos valstybių sinchronizacijai.
VEIDAS: Kokios dujotiekio su Lenkija projekto perspektyvos?
J.N.: Projektą vykdančios įmonės kalba apie galimybę nutiesti dujotiekį iki 2017 m. Manau, sulauksime ir EK finansinio palaikymo, nes be jo tikrai nesugebėsime šio projekto įgyvendinti vien iš Lietuvos vartotojų kišenės.