Visagino atominė elektrinė būtų klaida. Nestatysime. Bet statysime, jei ji atpigtų. Tai ką Lietuva ketina daryti iš tikrųjų?

Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius eilinį kartą skundėsi buvęs ne taip suprastas. Šįsyk jo blaškymasis tarp to, ką jis norėjo pasakyti ir ką pasakė iš tikrųjų, gali itin brangiai kainuoti, nes ant svarstyklių padėtas didžiausias per visą nepriklausomybės istoriją Lietuvos projektas – Visagino atominė elektrinė (VAE). Energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus vadovaujama darbo grupė lyg ir siūlė ne iš karto atsisakyti VAE, o pagerinti Lietuvos derybinę poziciją. Tačiau premjero abrakadabros gali bet kurį potencialų partnerį atšaldyti nuo noro su Lietuva imtis bendrų projektų.
Vis dėlto kuris scenarijus – su ar be atominės energetikos – tikrasis ir ką vienu ar kitu atveju tai reiškia Lietuvai?

Visagino AE: ar “ne” reiškia “taip”?
A.Butkevičiaus pareiškimas, kad Lietuva išlieka branduolinė valstybė, neva reiškia tik tai, jog dar ilgai tebeuždarinėsime Ignalinos AE, – juodasis humoras. Lyg čia Lietuva turėtų kitą pasirinkimą. Deja, iš tiesų artimiausius penkerius metus, kuriuos šiame “Krypčių” numeryje nutarėme paprognozuoti, neveikianti AE išliks vienu iš energetikos iššūkių ir išlaidų gavėjų, nes jos uždarymo darbai stringa ir brangsta.
Bet tikrai ne šią branduolinę dilemą kelis mėnesius sprendė darbo grupė su visu Energetikos institutu. Taip, ekspertų ir politikų konsiliumas priėjo prie išvados, kad VAE statant pagal ankstesnės Vyriausybės parengtą projektą jos gaminama elektros energija rinkoje būtų nekonkurencinga. Bet, kaip pridūrė J.Neverovičius, darbo grupės rekomendacijos krypsta į tą pusę, kad projektas galėtų būti plėtojamas, tačiau taip, jog šio projekto neefektyvumas neužgultų paprastų elektros energijos vartotojų pečių.
Taigi verdiktas – statytume, jei: pirma, oficialia sutartimi regioniniai partneriai latviai ir estai įteisintų dalyvavimą projekte ir užtikrintų projekto įgyvendinimo išlaidų bei atsakomybės pasidalijimą; antra, kartu su strateginiu investuotoju japonų “Hitachi” ir regioniniais partneriais būtų užtikrintas maksimalus projekto finansavimas mažiausiomis lėšomis iš tarptautinių finansinių institucijų bei eksporto kredito agentūrų; trečia, po to, kai patariamajame referendume 62,7 proc. balsavusiųjų VAE pasakė “ne”, kažkaip reikia visuomenę “pertikinti” ir gauti pritarimą pagerintam projektui. O partijos turėtų pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl ilgalaikės energetikos strategijos.
Jei Vyriausybės sprendimas būtų kategoriškas “ne”, sunku būtų suvokti, kam tuomet viešai deklaruota, kaip būtų galima atpiginti projektą. Tai labiau panašu į diplomatišką ultimatumą projekto partneriams: arba dalijamės visas finansines sąnaudas ir atsakomybę, arba Lietuva atsisako projekto.
Kadangi Andriaus Kubiliaus Vyriausybė VAE projektą laikė po paslapties šydu tol, kol suprato, kad referendumo neišvengs, o paskui ėmėsi pačių optimistiškiausių prognozių reklamos, tikėtina, jog VAE, kaip ir kai kurių kitų energetikos vizijų, nekonkurencingumą ketinta kompensuoti iš VIAP (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos) dalies tarife, o tai reiškia brangesnę elektrą. Na, gal iš tiesų strateginis investuotojas “Hitachi” gali labiau pasirūpinti investicijomis, gal iš tiesų reikėjo su partneriais iš karto steigti bendrą įmonę, įdėti po finansinį įnašą ir derybose dalyvauti sėdint vienoje stalo pusėje.
Tačiau buvęs energetikos viceministras Romas Švedas, dalyvavęs VAE projekto rengimo procesuose, įsitikinęs, kad tokie priekaištai – tik ieškojimas preteksto nestatyti VAE: “Juk partneriai pasakė, kad dalyvauja projekte, ir nuosekliai dalyvavo jį rengiant, tad dar kokia sutartis esmės nekeistų. O keliems partneriams rengiant verslo projektą, natūralu, kad partneriui šeimininkui tenka daugiau darbų, bet visi jie fiksuojami, po to įvertinamos patiriamos išlaidos ir tai, kaip kapitalo dalis, įkalkuliuojama į būsimą įmonę kaip įneštas kapitalas. Taip būtų buvusios įvertintos ir poveikio aplinkai vertinimo, ir kitos išlaidos, ir infrastruktūra.” Dėl japonų pasiryžimo dalyvauti projekte abiem pusėms palankiomis sąlygomis jam taip pat nekyla jokių abejonių.

“Žinoma, tai komercinis projektas, jis turi būti konkurencingas, negali tapti našta valstybei. Bet techniniai dalykai negali būti pretekstas projekto neįgyvendinti. Jei atsiranda problemų – reikia duoti projektą rengiančiai komandai užduotį jas spręsti. Norime sumažinti Lietuvos išlaidas? Tai svarstykime, gal galime mažinti Lietuvos dalį projekte”, – siūlo R.Švedas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.