2012-aisiais svarbiausius Lietuvos energetikos projektus bus siekiama išplėtoti iki tokio lygio, kad jų nebebūtų įmanoma sustabdyti.

Sunkiai, lėtai – bet į priekį. Taip galima būtų apibendrinti svarbiausių Lietuvos elektros ir dujų ūkio projektų plėtrą per pastaruosius kelerius metus. „Kai nenori – ieškai kodėl, kai nori – ieškai kaip“, – ši liaudies išmintis labiausiai tinka apibūdinti tiems skirtumams, kurie Lietuvos energetikoje tvyrojo iki Seimo rinkimų 2008 m. rudenį ir po jų. Beveik dvi kadencijas valdę kairieji rasdavo šimtus argumentų, kodėl Lietuva niekaip negali pradėti tiesti elektros, dujų jungčių su Vakarais, išjudinti naujos atominės elektrinės ar nuosavo suskystintų dujų terminalo projektų.

Antrinant patyrusiems ilgamečiams (ir dėl to jokių permainų netrokštantiems) energetikos vilkams, įtikinėti nebuvo sunku, juolab kad ir visa tarptautinė aplinka mūsų nacionalinėms energetikos ambicijoms palanki nebuvo – galimi partneriai latviai ir estai žiūrėjo savo naudos, lenkai į mus iš viso nežiūrėjo rimtai, o Rusija įtaigiai demonstravo savo šimtamečius įgūdžius gąsdinti mus dėl bet kokių bet kokią nepriklausomybę nuo jos galinčių padidinti iniciatyvų.

„Prognozės 2012“ vardija, kokius svarbiausius darbus energetikos srityje Lietuva privalo nudirbti šiais metais, kad jų atgal nebegalėtų pasukti jokios politinės permainos ir jokių užsienio valstybių skepticizmas ar grasinimai. Antra vertus, vertiname ir tai, kokias klaidas gali padaryti Vyriausybė, skubėdama žūtbūtinai įkvėpti gyvybės jau daug metų marintiems brangiems, bet ne visiems vienodai reikalingiems ir svarbiems projektams.

Realiausia – jungtis su Švedija

Iš šiemet Vyriausybės planuojamų įkalti trijų svarbiausių elektros energetikos pastolių realiausia galima laikyti povandeninę elektros jungtį su Švedija „NordBalt“, kuri nuo 2015 m. pabaigos turėtų sujungti Klaipėdos ir Nibru miestus. Šiam projektui prieštaraujančiųjų nėra, jis jau pradėtas įgyvendinti fiziškai (dar pernai specialiu užsakymu Švedijos ir Šveicarijos technologijų gigantė ABB pradėjo gaminti aukštos įtampos nuolatinės srovės povandeninį kabelį), visiškai aiškūs ir finansavimo šaltiniai.

„Tiek mes, tiek mūsų partnerė švedų pusėje bendrovė „Svenska Kraftnät“ savo balansuose esame numatę pakankamai pinigų jungties statybai. Ji bus plėtojama, kad ir kas atsitiktų“, – tvirtina Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ generalinis direktorius Virgilijus Poderys.

Pasak jo, net ir didžiausia krizė Europoje nebesutrukdys įgyvendinti šio projekto. „Netgi priešingai: mes, kaip ir kitos viešąsias paslaugas teikiančios bendrovės, turime neišvengiamą pajamų šaltinį ir dėl to esame itin patrauklūs investuotojams per sunkmetį“, – pastebi V.Poderys.

Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius „NordBalt“ taip pat vadina vienu brandžiausių ambicingų naujųjų Lietuvos energetikos projektų: „Įdirbis siekia jau keliolika metų; paskirti projekto rangovai; suplanuotas finansavimas; neabejotina jungties nauda abiem pusėms.“

Net ir vienas nuosekliausių dabartinės Vyriausybės energetikos politikos kritikų, buvęs ūkio ministras, Darbo partijos atstovas Seime Kęstutis Daukšys jungčiai su Švedija priekaištų neturi: „Tai vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių visiškai sutinku su Energetikos ministerija. Nematau, kad šis tiltas galėtų ir ateityje kam nors užkliūti.“

Lietuvos ir Lenkijos jungtis juda tik iš Lietuvos pusės

Ar iš tiesų toks jau reikalingas dar vienas elektros tiltas – antžeminė jungtis su Lenkija „LitPol Link“, K.Daukšys nėra toks tikras. „Reikia labai atidžiai skaičiuoti, įvertinti, kokia bus Europos elektros rinka, kai mes tuos savo tiltus baigsime tiesti. Pavojų kelia tai, kad galime patys išsikasti sau duobę: susijunkime į bendrą elektros biržą ir tapsime tranzito šalimi pigesnei rusiškai elektros energijai, kurią visą supirks Vakaruose, o patiems teliks pačių pagaminta brangi elektra“, – nepageidaujamą scenarijų piešia vienas įtakingiausių opozicijos, kuri po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų gali perimti valdžios svertus, atstovų.

„Litgrid“ vadovas tvirtina, kad ir elektros tiltui su Lenkija šie metai turi tapti realaus gyvavimo pradžia. Mūsų entuziazmas jo klausimu jau seniai akivaizdus, ir darbai Lietuvos pusėje jau ne pirmus metus stumiasi pirmyn (parengtas specialusis projekto planas, atrinkti rangovai). Tačiau iš Lenkijos akivaizdžių suinteresuotumo ženklų dalyvauti šiame projekte vis dar nesame sulaukę. Tad iš kur toks V.Poderio optimizmas? „Europos pinigai yra pats geriausias garantas. Lenkija jų juk neatsisakė“, – komentuoja jis 2011 m. spalį Europos Komisijos paskelbtą komunikatą, siūlantį sujungti Europos energetiką į vieną tinklą (tam numatyta skirti 9 mlrd. eurų) ir tarp prioritetų minintį Baltijos jūros regiono valstybių elektros rinkų integraciją.

Naujos atominės elektrinės skaičiai – paslaptis

Dar stipresnė opozicija Seime laukia naujosios Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto. „Mes ne prieš jį, tačiau iki šiol ne tik visuomenė, bet ir mes, sprendimus priimantys Seimo nariai, nesame sulaukę paaiškinimo, kiek kainuos Visagine pagaminta elektros energija, kokią dalį ir kokių įsipareigojimų joje turės Lietuva“, – dėsto K. Daukšys.

Jis piktinasi, jog prisidengiant derybų konfidencialumu nepateikiama jokios informacijos, bet tikimasi, kad jau metų pradžioje Seimas pritars VAE koncesijos tarp Lietuvos energetikos ministerijos ir strateginio investuotojo Japonijos bendrovės „Hitachi“ sutarčiai.

Vis dėlto UAB Visagino atominės elektrinės generalinis direktorius Rimantas Vaitkus tiki, kad 2012 m. pabaigą Lietuva pasitiks jau nesigręžiodama atgal ir niekam nebekeldama abejonių, jog nauja atominė elektrinė Visagine stovės. „Sunkiai įsivaizduoju situaciją, kad jau būtų pasirašytos koncesijos, visų akcininkų sutartys, bet projektas imtų ir sustotų“, – sako jis.

Vadovas teisinasi, kad iki pat praėjusių metų pabaigos vyko įtemptos derybos su visais potencialiais projekto akcininkais, ir dėl jų konfidencialumo nebuvo galima pateikti kokių nors konkrečių projektų Seimui.

„Tačiau kaip visuomenei, politikams be konkrečių skaičių imti ir patikėti, kad VAE projektas racionalus“, – stebisi Energetikos konsultantų asociacijos prezidentas V.Lukoševičius.

Jis pastebi, kad Energetikos ministerijai stinga laiko ne tik vykdyti svarbiausius strateginius projektus, bet ir apie juos dar aiškinti visuomenei. „Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad stinga ne tik šių dalykų, bet ir bendro situacijos suvokimo, blaivaus vertinimo – kokia padėtis Lietuvoje, aplinkinėse rinkose bus tada, kai visi planuojami projektai pradės gyvuoti“, – apgailestauja V.Lukoševičius.

Seimo nariui K.Daukšiui kelia abejonių ir dujotiekio su Lenkija projektas: „Lietuvai pasistačius nuosavą suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje ir pakankamai išplėtojus biokuro katilinių tinklą, Lietuvos gamtinių dujų poreikis sumažėtų mažiausiai per pusę. Tai gal tada dujotiekis su Lenkija iš viso nebebūtų reikalingas?“

V.Lukoševičius taip pat suskaičiavo, kad įgyvendinus visus dabar Seime svarstomos nacionalinės energetikos strategijos projektus kai kurie jų dubliuotų vienas kitą. „Todėl šiemet tikimės pagaliau sulaukti ne tik svarbių projektų stūmimo, bet ir jų ekonominio pagrindimo argumentų“, – apibendrina energetikos ekspertas.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.