Ar po dešimtmečio Lietuvoje elektros energiją gamins atominė jėgainė ir apskritai – ar pavyks įgyvendinti Energetinės nepriklausomybės strategiją, paaiškės per artimiausius du mėnesius.

Artimiausiu metu ant Seimo narių darbo stalų guls neseniai Vyriausybėje atnaujinta Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategija, numatanti šalies energetikos raidą iki 2020-ųjų ir perspektyvas iki 2030-ųjų. Planuojamos naujos atominės elektrinės statybos, suskystintų gamtinių dujų terminalas, elektros jungtys su Švedija ir Lenkija, Lietuvos elektros tinklų sinchronizavimas su Europos šalių elektros tinklais, dujotiekio jungtis su Lenkija, požeminės dujų saugyklos statybos. Visa tai kasmet leistų 3–4 mlrd. Lt sumažinti pinigų sumą, išleidžiamą energijos ištekliams – elektrai, dujoms, naftai – pirkti užsienyje, nors iš esmės tai daugiausiai atkeliauja iš Rusijos.

Metų biudžeto dydžio investicijos

Strategija (kaip ir visos strategijos), atrodo gražiai: per artimiausią dešimtmetį į energetiką, taigi ir į visą Lietuvos ekonomiką turėtų būti įlieta metinio Nacionalinio biudžeto dydžio suma – 22–27 mlrd. Lt. Pusę tos sumos skirtų valstybė iš biudžeto, valstybės įmonių ir ES paramos lėšų, kitą pusę – privatūs ir užsienio investuotojai. Čia pirmiausia galvoje turimas Japonijos koncernas „Hitachi“ ir Latvijos bei Estijos energetinės kompanijos, turinčios, kaip planuojama, dalyvauti naujosios Visagino atominės elektrinės statyboje.
Investicijos, nors iš pirmo žvilgsnio milžiniškos, turėtų atsipirkti gana greitai, nes po Ignalinos AE uždarymo Lietuva kasmet energetiniams ištekliams – elektrai, dujoms, naftai pirkti išleidžia apie 8 mlrd. Lt ir toji suma tik augs, nes kol kas nesimato prielaidų kristi naftos kainoms, pagal kurias nustatinėjamos ir kitų energijos išteklių kainos. Rimantas Vaitkus, valstybinės įmonės „Visagino atominė elektrinė“, atsakingos už naujosios elektrinės projektą, vadovas „Veidui“ teigė, kad tiesioginiam elektros energijos ir dujų, reikalingų jos gamybai Lietuvos elektrinėse, pirkimui Rusijoje Lietuva 2012-aisiais išleis maždaug 2 mlrd. Lt. Tuo tarpu į VAE statybą, kuri turėtų atsieiti apie 17 mlrd. Lt, Lietuva turėtų įnešti maždaug 6 mlrd. Lt. Tai yra, net jeigu iki 2020-ųjų, kuomet, kaip planuojama, VAE turėtų pagaminti pirmą srovę, elektra ir dujos nebrangtų (kas mažai tikėtina), vos per trejus metus Lietuva susigrąžintų į savo ekonomiką pinigus, išleistus jos statybai. „Visi suvokiame, kokią didžiulę naudą ne tik Lietuvai, bet visam regionui duotų toks infrastruktūrinis projektas, – sakė R.Vaitkus. – Taip pat suvokiame, kad tokios apimties investiciniai projektai šiaip sau aplink nevaikšto, ieškodami, kur apsistoti. Regioninės Visagino atominės elektrinės statyba, kurioje dalyvautų kelios valstybės ir toks stambus privatus investuotojas bei technologijų tiekėjas, kaip „Hitachi“, būtų pirmas tokio tipo projektas pasaulyje. Tai suvokia ir Europos Sąjunga, labai teigiamai vertinanti šį projektą tiek dėl jo regionalumo, tiek dėl ES narių energetinio saugumo didinimo, nes VAE maždaug 20–30 proc. sumažintų mūsų priklausomybę nuo iš Rusijos importuojamų energijos išteklių“.

Aiškumas po dviejų mėnesių

Visagino atominės elektrinės projekto likimas iš esmės turėtų paaiškėti po dviejų mėnesių, birželio 28-ąją. Tai yra galutinė data, kuomet Seimas, pagal pernai pataisytą Koncesijos įstatymą, turi galutinai apsispręsti, ar VĮ „Visagino atominė elektrinė“ suteikti koncesiją vykdyti elektrinės statybas. O kas tuomet, jeigu Seimas koncesijos nesuteiks? „Tada atominės statybų konkursas, kurį pernai laimėjo „Hitachi“, subyra“, – aiškina R.Vaitkus. Žinoma, teoriškai tebelieka galimybė, kad koncesijos suteikimo data galėtų būti nukelta, bet tam, vėlgi, reikalingas Seimo sprendimas, o tikimybė, kad sužlugdę Vyriausybės sutartį su „Hitachi“, Seimo nariai suteiktų galimybę viską pakartoti, artima nuliui.
Apie atominio projekto žlugimo tikimybę tenka kalbėti todėl, kad Seimo nariai ir politinės partijos, dešimtmetį kalbėję apie būtinybę Lietuvai išlikti atominės energetikos šalimi, raginę neskubėti su Ignalinos AE uždarymu ar būtinai statyti naują, staiga, likus vos keliems mėnesiams iki lemiamų sprendimų pradžios, ėmė keisti savo požiūrius. Energetikai parengė ir išplatino politinių sprendimų dėl Visagino AE statybos priėmimo chronologiją, rodančią, kaip viena kitą keitusios Vyriausybės lygiai dešimtmetį – nuo 2002-ųjų spalio, kuomet Algirdo Brazausko vadovaujama Vyriausybė pateikė, o Seimas patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją, numatančią branduolinės energetikos nenutrūkstamumą. Vėliau sekė dar vienuolika įvairių sprendimų, kuriuos teikė ir kuriems pritarė tuo metu valdantieji socialdemokratai, Darbo, Valstiečių liaudininkų partijos, Naujoji Sąjunga, Gedimino Kirkilo Vyriausybė, paskui Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir valdančios konservatorių, Tautos prisikėlimo partijos, Liberalų sąjūdis bei Liberalų ir centro sąjunga. Projektas buvo suderintas su Latvija, Estija, Lenkija ir Europos Sąjunga. Būsimoji atominės elektrinės statyba buvo esminiu argumentu, kuriuo grįstas liūdnai pagarsėjęs LEO.LT projektas, jo išardymas irgi pagrįstas tuo, kad privatininkai nebuvo nusiteikę siekti kuo greitesnio atominio projekto įgyvendinimo.

Artėjant persilaužimui imta mindžikuoti

Pažymėtina, kad per tą laiką nebuvo girdėti balsų, nukreiptų iš principo prieš atominę energetiką: nei žaliųjų, nei kokių alternatyvios ar atsinaujinančių šaltinių energetikos propaguotojų. Tačiau vos tik pernai, paskelbus apie „Hitachi“ dalyvavimą, atominis projektas įžengė į baigiamąją stadiją, kilo įvairiausių protestų banga, pradėti inicijuoti prieš VAE statybas nukreipti referendumai, o ne tik opozicijoje, bet ir tarp valdančiųjų esantys politikai ėmė vis garsiau abejoti projekto ekonominiu pagrįstumu. „Savarankiškai susiorganizavę žmonės tegu rengia referendumus – tai šventa piliečių teisė ir tikrai esu nusiteikęs išklausyti  visų nuomones bei atsižvelgti į jas, – komentavo R.Vaitkus. – Bet aš tikrai nesuprantu, ką galvojo tie Seimo nariai iš Aplinkos apsaugos bei Teisės ir teisėtvarkos komitetų, kurie pritarė referendumų dėl VAE rengimui. Juk visi tie parengiamieji darbai, konkursas strateginiam investuotojui ir technologijų tiekėjui, derybos su regioniniais partneriais vykdomos jau gavus Seimo įgaliojimus veikti ir dirbti. Ir štai dabar, kai darbai iš esmės baigti, kai lieka apsispręsti, jie staiga sako: mes nespręsime, tegu žmonės sprendžia. Toks įspūdis, kad dalis Seimo narių kažkodėl nori nusimesti nuo savęs atsakomybę dėl atominės elektrinės statybų, nors dešimtmetį tam pritardavo ir netgi į savo partijų bei rinkimų programas įsirašė“.
Abejones Seimo nariams ėmė kelti ne tik „šimtmečio projekto“ vardo verta atominės elektrinės statyba, bet netgi tie projektai, kurie niekam niekada nekėlė net minties apie galimą neatsipirkimą. Apie dujų terminalą, bendrą su Latvija ir Estija dujų saugyklą Inčukalnyje, dujų jungtį su Lenkija kalbama irgi dešimtmetį. Kada Klaipėdos terminalo darbai jau pradėti, o derybos su „Gazpromu“ dėl skirstomųjų tinklų valdymo perėmimo sėkmingai pajudėjo, pasipylė balsai prieš. Kadangi šie projektai tikrai nekelia nė mažiausio visuomenės protesto, vadinasi, negali būti siejami su priešrinkimine balsų medžiokle, išvada prašosi viena: „Gazprom“ nenuleido rankų ir prieš Seimo rinkimus investavo į jo interesus tradiciškai atstovauti linkusius politikus. Kad ir kaip jiems nepatiktų ši vis garsiau sakoma mintis.
Visgi „Gazprom“ atjunkymas nuo dujų skirstomųjų tinklų kontrolės ir alternatyvus dujų tiekimas, jas perkant atviroje biržoje, po dešimtmečio tikrai bus įgyvendintas, nes tokia yra Europos Komisijos valia. Kokie bebūtų politikai Vyriausybėje, Briuselio spaudimui jie turės paklusti, nors uždelsti sprendimus gali mėginti. O štai atsijungimas nuo Rusijos vieningosios energetinės sistemos ir prisijungimas prie Europos energetinės sistemos gali ir sužlugti: nors Baltijos šalys pasiekė, kad Europos Komisija gautų mandatą derėtis su Rusija ir Baltarusija dėl atsijungimo, Europos energetikai laikosi principo leisti prisijungti tik perteklinį energijos gamybos pajėgumą turintiems tinklams. O be atominės elektrinės Baltijos šalys turės energijos gamybos trūkumą.
Tad Lietuvos energetika atsidūrė paradoksalioje situacijoje – po dešimtmetį trukusių pasirengimo darbų, pagaliau gavusi apčiuopiamą galimybę tapti savarankiška, pajėgia ir pelninga, ji kartu atsidūrė visiško neapibrėžtumo būsenoje, nes nežinia, kas šaus į galvą politikams. Tad ateinantis dešimtmetis energetikams bus savotišku skrydžiu virš politinės bedugnės, tikintis, kad visgi pavyks nusileisti ant tvirto pagrindo.

Faktai apie Lietuvos energetikos dabartį ir ateitį
1. Elektra. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, šiandien Lietuva importuoja 70 proc. mums reikalingos elektros energijos.
2. Pinigai. 8 mlrd. Lt – tokią sumą po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo kasmet sumokame Rusijai už importuojamą elektrą, dujas ir naftą.
3. Taupymas. 2 mlrd. Lt – tokią sumą netgi nedidėjant dabartinėms elektros energijos ir jai gaminti reikalingam dujų kiekiui sutaupytume kasmet, jeigu veiktų Visagino atominė elektrinė.
4. Terminai. Galutinis sprendimas pradėti VAE statybą – 2015 metai, pirmoji elektra – 2020 m., darbo trukmė – 60 metų.
5. Siekiamybė. VAE statytojų tikslas, kad 2020-aisiais pastačius elektrinę jos elektros kilovatas kainuotų 18–22 centus, 2022–2028 m. – 12–15 centų, o nuo 2038 m. – 7–10 ct.
6. Elektrėnai. Moderniausias, Devintasis šiluminės elektrinės blokas bus paleistas šių metų rudenį, jo gaminamos elektros kilovato kaina, įskaitant pinigus statybos paskolai grąžinti – 35 ct.
7. Terminalas. „Klaipėdos nafta“ pasirašė 689 mln. JAV dolerių vertės sutartį su „Hoegh LNG“ dėl suskystintų gamtinių dujų laivo-saugyklos gaminimo ir išperkamosios nuomos dešimčiai metų. Po išpirkimo laivas turėtų tarnauti dar 30 metų.
8. Gazprom. Pajudėjo Vyriausybės ir „Gazprom-Export“ derybos dėl vamzdynų ir dujų tiekimo atskyrimo nuo 2014 m.
9. Sinchronizacija. ES Taryba patvirtino Europos Komisijos mandatą derėtis su Rusija ir Baltarusija dėl Baltijos šalių elektros sistemų atjungimo nuo Rusijos sinchronizacijos sistemos ir prijungimo prie Europos sinchronizacijos sistemos.
10. Kaimynai. Latvija skundžiasi, kad nespėja sekti Lietuvos derybų su „Hitachi“ tempo, o Estija neapsisprendžia, kokio kiekio VAE akcijų ji norėtų.