„Vėlinių koalicijos“ kandidato į premjerus Algirdo Butkevičiaus energetikos programa rodo arba visišką reikalo neišmanymą, arba sąmoningą Lietuvos energetinės nepriklausomybės atsisakymą „Gazpromo“ interesų labui.

Nors didžiausias skandalas formuojant naują valdančiąją koaliciją kilo dėl socialdemokratų siekio įtraukti į ją už sukčiavimą stambiu mastu teisiamus Darbo partijos vadovus, kurie neslepia savo norų užimti ar ministrų, ar Seimo vadovų postų, tai tik žiedeliai, palyginti su tuo, kokią Lietuvos energetikos ateitį piešia socdemų lyderis Algirdas Butkevičius.
Glaustai dėstant, kandidatas į premjerus pasisako už atominę energetiką, bet ketina atsisakyti atominės elektrinės statybos kartu su „Hitachi“; suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje statyti, bet atsisakyti reikalavimo, kad didieji vartotojai 25 proc. dujų turi pirkti iš terminalo, taip pat atsisakyti dalį terminalo statybos sąnaudų dengti įskaičiuojant jas į dujų perdavimo kainą; įgyvendinat ES III energetikos paketo reikalavimus ir atskiriant dujų tiekimą nuo skirstymo, atsisakyti dabartinės Vyriausybės kietos pozicijos „Gazpromo“ atžvilgiu, santykius aiškinantis per Europos Komisiją ir Stokholmo arbitražą, bet „sudaryti darbo grupę iš Vyriausybės pusės Lietuvoje, pakviečiant atstovų ir iš „Gazpromo“ pusės“, ir „diplomatiškai derėtis“.
Išvertus į suprantamą kalbą, A.Butkevičius siūlo išvyti „Hitachi“ (kuri dabar, įsigijusi teisę statyti Didžiojoje Britanijoje dvi naujas atomines elektrines, kurioms reikės nuo keturių iki šešių branduolinių reaktorių, nebeturi jokio strateginio intereso bet kokiomis sąlygomis toliau dalyvauti Visagino AE projekte, tad bet koks naujosios Vyriausybės bandymas peržiūrėti jau sutartas projekto sąlygas bus pakankama priežastis mandagiai pasiųsti „Vėlinių koalicijos“ dalyvius po velnių ir išeiti) ir kartu palaiminti Rusijos atomines statybas Baltarusijoje ir Kaliningrade, nes jis juk už atominę energetiką!
Elektra Lietuvoje toliau būtų gaminama vien iš „Gazpromo“ dujų, nes jokioms kitoms vietos rinkoje nebūtų: panaikinus privalomą 25 proc. dujų pirkimą iš terminalo, joks stambusis vartotojas – nei „Lietuvos dujos“, nei šilumos tiekėjai, nei „Achema“ – jų pirkti negalės, nes „Gazpromas“ dujas jiems parduoda pagal ilgalaikes sutartis ir laisvai rinktis pardavėjo negalima. Terminalas stovės nenaudojamas, o kokia nors energetikos ministrė Birutė Vėsaitė aiškins, kokie negeri buvo konservatoriai, nupirkę tokį niekam nereikalingą daiktą. O štai „Gazpromas“ geras, nes mainais į ES III energetikos paketo įgyvendinimo atidėjimą ir ieškinio Stokholmo arbitraže už, naudojantis monopolininko padėtimi, nepagrįstai iškeltas dujų kainas atsisakymą keliais doleriais sumažino 1000 m3 dujų kainą – kaip kokiai Moldovai, kurią dabar „Gazpromas“ prievartauja taip pasielgti.
Tuo pat metu kažkas iš įtakingų socialdemokratų aplinkos netyčia padarys gerą biznį – kaip kokia Kristina Brazauskienė, 2004-aisiais galėjusi išsipirkti beveik 39 proc. „Draugystės“ viešbučio akcijų iš paslaptingos „ORDOS Limited“ už juokingus 3,3 mln. Lt, nors tada vien į viešbučio rekonstrukciją buvo investuota dešimteriopai didesnė suma. Tai, kad tuo pat metu Algirdo Brazausko Vyriausybė pardavė „Lietuvos dujas“ už 200 mln. Lt, nors, kaip iš karto po sandėrio paaiškėjo, bendrovės vertė viršijo 2 mlrd. Lt, savaime suprantama, visiškas atsitiktinumas.
Jei kas nors iš naujosios valdžiukės tikrai turi iliuzijų, kad su „Gazpromu“ galima susitarti „po senovei“, draugiškai, už kokias nors politines nuolaidas gaunant kainų nuolaidų, tegu galvoja iš naujo. „Gero ruso“ laikai seniausiai praėjo, „Gazpromui“ pastaruoju metu tragiškai trūksta pinigų, nes visa Europa sėkmingai laužia jį teismuose už monopolinę kainodarą ir susigrąžina milijardus eurų. Taip daro ne tik galingoji Vokietija, bet ir mažytė Čekija, kurios „RWE Transgas“ laimėjo 1,3 mlrd. dolerių vertės bylą prieš „Gazpromą“.
Aiški teisinė kalba – vienintelė, kurią pripažįsta „Gazpromas“, o diplomatinės derybos dėl kainos su juo, vienoje pusėje sėdint Vyriausybės, kitoje – „Gazpromo“ atstovams, apie kurias svaičioja A.Butkevičius, neįmanomos vien todėl, kad pagal privatizavimo sutartį tokias derybas turi vesti „Lietuvos dujų“, o ne Vyriausybės atstovai. „Neseni „Gazprom Export“ vadovų vizitai į Vyriausybę buvo susiję ne su derybomis dėl dujų kainų, o su ES III energetikos paketo taikymo sąlygomis ir ieškiniais Stokholmo arbitraže.
„Gazpromas“ paprasčiausiai neturi jokio intereso mažinti dujų kainą Lietuvai, jeigu turi nors kokią teisinę galimybę jos nemažinti. Tai, kad pernai dujų kaina „Achemai“ buvo sumažinta, susiję su paprastu dalyku – suskystintų dujų terminalo statyba Klaipėdoje: „Gazpromas“ buvo priverstas nuleisti kainą, kad „Achema“ netaptų savanore terminalo kliente. Jei terminalo nebus, nebus ir kainų nuolaidų – užtai gali atsirasti pasiūlymas koncerno akcininkams jas parduoti už siūlomą kainą, kol dėl brangstančių dujų įmonė nebankrutavo.
Visa tai abėcėlinės Lietuvos energetikos politikos tiesos, kurias kas jau kas, bet į premjerus taikantis buvęs finansų ir susisiekimo ministras A.Butkevičius turėtų žinoti kaip klebonas „Tėve mūsų“. Ir jis jas žino, kaip parodė žodžiai iš karto po pirmojo rinkimų turo, pareiškiant, kad reikia „tęsti konsultacijas su kitomis Baltijos šalimis ir investuotoju Japonijos kompanija “Hitachi”. Tai, kad tos pačios dienos vakarą A.Butkevičius persigalvojo ir jau teigė, kad „projektui sakome ne“, daugelis palaikė tik makaronais rinkėjams, nes dar laukė antrasis turas. Akivaizdu, jie apsiriko.
Atrodo, kad A.Butkevičius po pirmojo, drąsaus ir valstybiško, pasisakymo apie Visagino AE projekto tęstinumą, sulaukė skambučio (tarkime, iš kokio nors Rymanto) ir suprato, kad energetikos klausimas sprendimus priima kiti žmonės, kuriems prieštarauti neverta.

A.Butkevičius siūlo išvyti “Hitachi”, finansiškai sunaikinti LNG terminalą ir atsiduoti „Gazpromo“ malonei įgyvendinant ES III energetikos paketo reikalavimus.