"Veido" archyvas

Apie pastarojo laikmečio aktualijas energetikos srityje ir apie būsimų projektų perspektyvas kalbamės su ES vykdomų energetikos projektų ekspertu Vidmantu Jankausku.

VEIDAS: Kaip vartotojams atsilieps Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Valstybinės energetikos inspekcijos ir Ryšių reguliavimo tarnybos subūrimas po bendru Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos stogu?

V.J.: Kadangi mažose šalyse nebūna daug energetikos specialistų, jungtinė institucija turi šansų suburti stipresnę komandą. Antra vertus, visiems tenka dirbti platesniu frontu, nei siekia jų kompetencijos sritis. Bet šiandien energetikos institucijose darbuotis ne energetikams – madinga. Jau dabar telikęs vienintelis VKEKK narys, suprantantis, kuo skiriasi kilovatai nuo kilovatvalandžių… Beje, siūlymas jungti VKEKK su VEI buvo svarstomas ir anksčiau, ir nė vienos institucijos vadovas tam neprieštaravo. Dabartinis reformos variantas – energetikos institucijų prijungimas prie Ryšių reguliavimo tarnybos – kelia daugiau abejonių dėl galimo kompetencijos “išplovimo”.

VEIDAS: Kodėl, oficialiai deklaruodamos bendrus energetikos siekius, visos trys Baltijos valstybės, nepaisydamos ES raginimų vienytis, rengiasi investuoti lėšas į atskirų SGD terminalų statybą?

V.J.: Liūdna situacija, kuri su ekonomine logika neturi nieko bendra. Kiekvienai Baltijos valstybei statyti SGD terminalų neapsimoka, nes apskaičiuota, kad rentabiliai toks terminalas veikia tuomet, kai dujų poreikis siekia 5–8 mlrd. kubinių metrų per metus. Kol kas visos trys Baltijos šalys kartu tokio kiekio nesunaudoja. O galiausiai už visą infrastruktūrą sumoka vartotojai. Beje, lenkų Svinouscyje statomas terminalas kainuos mažiausiai pusę milijardo eurų.

VEIDAS: Susidaro paradoksalus įspūdis, kad lietuviškas SGD terminalas, kurį siekiame pastatyti kuo greičiau ir kuo pigiau, efektyviausias būtų tuomet, kai neveiktų…

V.J.: Yra tiesos jūsų žodžiuose, nes dabartinė rinkos euforija dėl pigių suskystintų dujų eina į pabaigą. Taigi pagrindinis terminalo vaidmuo – teikti tvirtesnę poziciją derybose su “Gazpromu”. Turint tiekimo alternatyvą, kitaip galima kalbėtis. O kol kas mane stebina drąsios energetikos ministro pretenzijos vieninteliam dujų tiekėjui.

VEIDAS: Ar tiesa, kad branduolinės energetikos plėtojimu Lietuvoje labiausiai suinteresuoti bankai, kurie iš pradžių teikia ilgalaikes paskolas atominės elektrinės statybai, o praėjus pusei amžiaus – jos atgyvenusių blokų konservavimui ir naujų blokų statybai? Taip suformuojamas nenutrūkstamas ilgalaikių paskolų srautas.

V.J.: Gal ir per drąsu taip tiesmukai teigti, bet tiesa, kad atominei energetikai reikalingi milžiniški pinigai. Vien senosios elektrinės blokams uždaryti, kaip dabar pranešama, sudėta jau 1,5 milijardo eurų, o reikės dar tiek pat. Akivaizdu, kad bankinė sistema iš tokių projektų, vykdomų su valstybės garantija, laimi.

VEIDAS: Vartotojams perspektyva Visagino atominės elektrinės pagamintą energiją supirkti strateginiam investuotojui garantuota, o neregioninės rinkos nulemta kaina kelia nerimą. Kaip manote, ar tokiu atveju išliktų prasmė kalbėti apie laisvąją elektros energijos rinką mūsų šalyje?

V.J.: Labai skaudus klausimas. Prieš dešimt dienų dėl to ginčijomės Kauno technologijos universitete surengtoje konferencijoje. Kai manęs klausė, kodėl esu nusiteikęs prieš VAE, atsakiau, kad tokia elektrinė bet kuriuo atveju stabdytų rinką. Jei tikėsime tvirtinimais, kad joje gaminama elektra bus pigi, tuomet nebeliks ekonominių prielaidų kitų elektrinių veiklai. Bet greičiausiai atominė energija tokia nebus, o mes būsime priversti ją pirkti.

VEIDAS: Suprantamas verslo asociacijų užmojis visą šaliai reikalingą elektrą gaminti vėjo jėgainėse, tačiau kuo tokios iniciatyvos atsilieptų vartotojams?

V.J.: Mes tik pradedame įsisavinti atsinaujinančių išteklių energiją, tad šias problemas svarstome teoriškai. Vakarų Europa su tuo susiduria praktiškai. Kai vokiečiai pristatė daug vėjo ir saulės jėgainių, jiems prireikė didžiulių investicijų elektros tinklams pertvarkyti. Todėl nereikėtų pasiduoti “vėjininkų” propagandai, kad jie gali aprūpinti elektra visą šalį, – kai vėjo nėra, jie negali nieko. Lietuvos sąlygomis iš atsinaujinančių išteklių galime saugiai gaminti 20–30 proc. suvartojamos elektros energijos, o didesnė dalis pareikalautų rimtų investicijų.

VEIDAS: Ar tikite, kad Lietuva, kuri per dešimtmetį neįstengia užbaigti Valdovų rūmų (pradėtų statyti 2002 m. gegužę), per kitą dešimtmetį pastatys VAE, SGD terminalą, požeminę dujų saugyklą ir europines energetikos jungtis?

V.J.: Mano galva, vertėtų, vadovaujantis sąnaudų ir naudos kriterijumi, atsirinkti tai, ko pirmiausia reikia. Dujų sektoriuje paprasčiausia būtų baigti Šakių–Klaipėdos dujotiekį ir, susitarus su kaimynais, statyti bendrą dujų importo terminalą bei plėsti Inčiukalnio dujų saugyklą. Elektros sektoriuje pirmaeilis uždavinys – jungtys su Švedija ir Lenkija. Jeigu jas turėsim – gyvensim puikiai. O mažiausiai realiu laikyčiau dujotiekį į Lenkiją: anksčiau, negu lenkai sugebės tiekti rinkai dujas iš skalūnų, jis nebus reikalingas.