Shutterstock

Klaustukai. Ar Lietuvoje atsiras anglimis kūrenama elektrinė ir ar pamojuosime išplaukiančiai „Nepriklausomybei“?

Klimato kaitos direktyvas ir jų diktuojamus apyvartinių taršos leidimų rinkos pokyčius lietuviai vertina abejingai: kol mūsų pajūrio paplūdimiai, priešingai ekologų gąsdinimams, naują sezoną pasitinka neapsemti, anglies dvideginio pertekliaus problemos atmosferoje atrodo pernelyg tolimos, kad būtų svarstomos plačiau nei už tai algą gaunančių valdininkų kabinetuose.

Tačiau energetikos ekspertai dėsto, kad būtent tarptautinė klimato kaitos politika reikšmingiausiai paveiks ateinančio dešimtmečio Lietuvos energetikos plėtros kryptis. Kaip, beje, veikė jas ir anksčiau: pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojo Vidmanto Jankausko, būtent nuosaiki klimato kaitos politika ir mažos apyvartinių taršos leidimų kainos lėmė, kad nuo Visagino atominės elektrinės projekto iš pradžių „atšoko“ Lenkija, o vėliau susidomėjimą juo prarado ir Estija. Pirmoji toliau sėkmingai gamina elektros energiją degindama akmens anglis, antroji – skalūnus.

Lietuva lyg ir neturi ko deginti, išskyrus durpes ir biokurą, tačiau Europos Komisijai formuluodama valstybinę poziciją apyvartinių taršos leidimų prekybos klausimu netikėtai pati atsidūrė nuosaikiųjų draugijoje, kurioje netrūksta savus iškastinius išteklius eksploatuojančių valstybių: šalia Bulgarijos, Kroatijos, Čekijos, Vengrijos, Kipro, Rumunijos ir Lenkijos.

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos (LAIEK) prezidentas Martynas Nagevičius rėžia, kad jei šių metų pabaigoje Paryžiuje rengiama Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija nepriims griežtesnių sprendimų dėl CO2 išlakų mažinimo, jis nenustebs, jei ir mūsų krašte netrukus atsiras anglimis kūrenama elektrinė, juolab jos įranga būtų pigesnė nei pritaikytos biokurui.

„Esant dabartinei situacijai, kai dėl skalūnų dujų gavybos plėtros JAV smarkiai sumažėjusi anglių paklausa, panaši elektrinė leistų sumažinti bazinę elektros energijos kainą. JAV savo iškasamas anglis jau eksportuoja į ES, ir netgi įskaičiavus transatlantinio pervežimo bei įsigyjamų taršos leidimų sąnaudas toks kuras Europos elektrinėms apsimoka. Jei ES valstybės, bijodamos socialinių neramumų, nesubsidijuotų savų kasyklų, importinės anglys, nepaisant nepalankaus euro ir dolerio santykio, jų produkciją jau būtų nukonkuravusios“, – aiškina M.Nagevičius.

Tačiau V.Jankauskas tokią ateities perspektyvą vertina atsargiau: „Jei senokai apie tai diskutuojanti Latvija, kurios uostai užversti akmens anglimis, vis dėlto nesiryžta statyti anglimis kūrenamų elektrinių, vargu ar tai būtų geras pasirinkimas Lietuvai. Tai daryti apsimokėtų nebent pajūrio regione, jeigu Klaipėdos uostas apsispręstų įrengti anglių krovos terminalą, nes tokio krovinio sausuma gabenti toli neapsimoka. Tačiau būtent Klaipėdoje, kurioje veikia šiukšles ir biokurą deginanti „Fortum Lietuva“ termofikacinė jėgainė, naujo generatoriaus poreikio dabar nėra.“

Tačiau abu ekspertai sutaria, kad atominė elektrinė Lietuvai nebereikalinga, nes naujų branduolinių elektrinių statyba dėl didėjančių saugumo reikalavimų kasmet brangsta, o atsinaujinančių išteklių elektrinių – pinga. Savikainos kreivių susikirtimo taškas jau praeityje, ir netgi didžiausiems atominės energetikos plėtojimo politikos entuziastams artimiausią dešimtmetį teks tai pripažinti.

Pasaulinių bankų („Citibank“, HSBC) atstovai savo ateities prognozėse pabrėžia decentralizacijos procesus energetikos srityje. Tam didžiausią įtaką darys smulkios saulės jėgainės, kurios, pasak M.Nagevičiaus, pradės atsipirkti be jokios valstybės paramos, nes tokių elektrinių įranga pinga sparčiausiai.

„Saulės energetika pasižymi tuo, kad yra mažiausiai jautri masto efektui: smulkioje jėgainėje generuoto energijos kilovato kaina nedaug skiriasi nuo stambioje elektrinėje pagaminamo kilovato. Be to, saulės jėgainės nekenkia gyvenamajai aplinkai. Įvertinus šiuos privalumus, intensyvesnę saulės energetikos plėtrą namų ūkiuose šiuo metu stabdo tik tai, kad energija tegaminama dienos metu. Tačiau pinga ir tobulėja elektros akumuliavimo įranga, kuri problemą padėtų spręsti. Skaičiuojama, kad 2020 m. saulės jėgainių įrengimas daugumoje rinkų atsipirks per šešerius–aštuonerius, o 2030-aisiais – per trejus ketverius metus. Tai reiškia, kad saulės energijos jėgainės pamažu ištrūks iš valstybės reguliavimo sferos, nebent ši imtųsi dirbtinai stabdyti procesus, keisdama kainodaros principus – keldama abonentinius mokesčius, mažindama kintančias sąnaudas ar panašiai“, – prognozuoja M.Nagevičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.