Ulrike Lunacek / Asmeninio archyvo nuotr.

Daugiau nei prieš dvidešimt metų Ulrike Lunacek tapo pirmąja savo homoseksualios orientacijos neslepiančia politike Austrijoje. Europos Parlamento (EP) pirmininko pavaduotoja teigia, kad gėjai, lesbietės ir translyčiai asmenys kasdien yra tarp mūsų. Jų yra kiekvienoje politinėje partijoje, nepriklausomai nuo ideologijos, kiekvienoje ministerijoje, sporto ar religinėje organizacijoje, mokykloje, universitete, įmonėje.

Inga Kazakevičiūtė, euroblogas.lt

„Visais istoriniais laikotarpiais, visoje mūsų planetoje tos pačios lyties porų buvo ir yra. Problemų atsiranda tada, kai imama neigti šį faktą ir nenorima, kad tokie žmonės apskritai egzistuotų”, – sako EP Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljanso narė, viena iš LGBTI teisių grupės vadovių, dalyvausianti šeštadienį Vilniuje vyksiančiose „Baltic Pride 2016” eitynėse „Už lygybę“.

Mintimis apie tai, ką politikui reiškia būti LGBTI aktyvistu ir kaip politikai gali prisidėti prie LGBTI teisių plėtros, ji dalijasi su tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojais.

– Ar ginti LGBTI teises tampa lengviau, jei esi politikas?

– Nemanau, kad LGBTI aktyvistui būtina būti politikui. Aš savo veiklą pradėjau nuo pilietinės visuomenės ir, prieš tapdama politike, beveik dvidešimt metų buvau aktyvistė. Tad neabejoju, kad pilietinė visuomenė yra būtinas demokratijos komponentas. Pilietinė visuomenė spaudžia politikus judėti pirmyn.

Tiesiog reikia vienos drąsos akimirkos, o jau tuomet viskas tampa gerokai lengviau ir gali jaustis laisvas.

Būnant politiku, ginti LGBTI teises nebūtinai lengviau ar sunkiau. Bet, žinoma, kur kas lengviau prisijungti prie partijos veiklos, kai jau esi viešai paskelbęs apie savo orientaciją. Kai 1995-aisiais aš pirmą sykį kandidatavau rinkimuose į parlamentą, man sakė, kad buvau neįtikėtinai drąsi, viešai paskelbdama, jog esu lesbietė. Bet aš niekuomet to neslėpiau, nes paprasčiausiai nemačiau prasmės. Juk negali nuspręsti, ką įsimylėsi, tad kodėl tai turėtų būti problema? Toks yra mano požiūris.

Taip, turiu pripažinti, kad tą akimirką drąsos man tikrai prireikė, tačiau tai buvo nepalyginamai lengviau nei grėsmė visą laiką baimintis šantažo. Tiesiog reikia vienos drąsos akimirkos, o jau tuomet viskas tampa gerokai lengviau ir gali jaustis laisvas.

– Jei kalbėtume apie visuomenę, kas turėtų būti pirmiau: politinis sprendimas ar visuomenės nuomonė? Vis dar dažnai pasigirsta, kad mūsų visuomenė daug kam nepasiruošusi: LGBTI eitynėms, tos pačios lyties asmenų santuokoms ar partnerystei. Tačiau jų įteisinimas yra visų pirma politinis sprendimas. Tad ar politikai turėtų žengti visuomenės priekyje ir priimti tokius sprendimus, ar jiems reikėtų įsiklausyti į visuomenės nuomonę ir šiuos pokyčius vykdyti lėtai bei palaipsniui?

– Nėra vieno visiems tinkamo sprendimo. Pavyzdžiui, Maltoje nuo 2014-ųjų įteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, iš esmės visiškai prilygstanti santuokai. Tačiau ji yra labai konservatyvi ir katalikiška šalis, kurioje net iki 2011 metų buvo draudžiamos skyrybos. Tad šiuo atveju pirmiausia įvyko politinis sprendimas. Bet tokių pokyčių įteisinimas nėra tas pats kaip, tarkime, euro įvedimas, kai yra aiškūs finansiniai kriterijai ir pagal juos sprendžiama, ar šalis tam pasirengusi, ar ne. Tai sudėtingiau, be abejo, reikia ir politikų, nebijančių pokyčių.

„Žiūrėk, juk jie atrodo normalūs!“. Taip ir yra, mes esame normalūs ir visiškai normalu būti kitokiu.

Žinoma, ne mažiau svarbu, kad LGBTI bendruomenės atstovai būtų matomi, žmonės galėtų juos pastebėti tiek viešojoje erdvėje, tiek kasdieniame gyvenime ir sakyti: „Žiūrėk, juk jie atrodo normalūs!“. Taip ir yra, mes esame normalūs ir visiškai normalu būti kitokiu. Įstatymai privalo būti priimti, bet lygiai toks pat reikšmingas matomumas. Be to, LGBTI bendruomenei būtina turėti heteroseksualių sąjungininkų. Tuomet visuomenei bus lengviau suprasti, kaip LGBTI asmenims svarbu gyventi tokį patį šeimyninį gyvenimą, kuris būtų įteisintas įstatymais.

Jei kalbėtume apie Lietuvą, juk jums prireikė tiek drąsos per visą sovietų okupacijos laikotarpį kovoti už savo laisvę. Jūs kovojote už susirinkimų, žodžio laisvę, net už laisvę galvoti ir pasakyti tai, ką galvoji. Tad neabejoju, kad laisvės mylėti ir nebijoti to parodyti užsitikrinimas taip pat būtų puiki lietuviškos tradicijos dalis – jūs siekėte laisvės ir ją išsikovojote.

Po siaubingų Orlando įvykių ypač svarbu, kad kuo daugiau žmonių dalyvautų „Baltic Pride“ eitynėse ir parodytų savo solidarumą.

O eitynės taip pat atspindi susirinkimų laisvę. Tai yra vienas iš tarptautinės ir europinės teisės, prie kurios Lietuva prisijungė, pamatinių teisių pagrindų. Susirinkimų teisė yra acquis communautaire dalis ir privalo būti gerbiama, jei tik tie susirinkimai yra taikūs. O Vilniuje iš eitynių dalyvių pusės niekuomet nebuvo jokių smurto apraiškų.

Po siaubingų Orlando įvykių ypač svarbu, kad kuo daugiau žmonių dalyvautų „Baltic Pride“ eitynėse ir parodytų savo solidarumą. O solidarumas reiškia, jog reikia ateiti ir reikšti savo palaikymą, net ir tuo atveju, jei sunku suvokti, kaip kažkas gali įsimylėti tos pačios lyties žmogų.

– Lietuvoje politikai, kurie iš esmės sutiktų palaikyti LGBTI teises, neretai tiesiog bijo tai daryti, nes nenori prarasti rinkėjų. Kaip spręsti tokią problemą?

– Žinote, kai buvau paauglė, net nenutuokiau, kad žodis „lesbietė“ apskritai egzistuoja, Austrijoje buvo draudžiamos bet kokios homoseksualumo apraiškos. Dabar viskas paprasčiau. Gausu filmų ir knygų, pateikiančių teigiamą homoseksualių žmonių įvaizdį. Be to, vieši asmenys nebeslepia savo homoseksualumo. Jūsų kaimynėje Latvijoje užsienio reikalų ministras viešai prisipažino esąs gėjus. Tokie pavyzdžiai padeda parodyti rinkėjams, kad viskas gerai, jei žmogus yra homoseksualus arba palaiko LGBTI teises.

Kai girdi tikras istorijas, iš tiesų keičiasi požiūris, atsikratoma neigiamų išankstinių nuostatų.

Lenkijoje LGBTI asmenų artmieji ir draugai sukūrė organizaciją „Akceptacja‟, kurioje tėvai pasakoja apie savo išgyvenimus priimant ibei susitaikant su savo vaikų  homoseksualumu ar transseksualumu. Tai – puikus matomumo pavyzdys. Tad politikai galėtų kviesti tokius žmones pasidalinti patirtimi ir papasakoti savo istorijas. Kai girdi tikras istorijas, iš tiesų keičiasi požiūris, atsikratoma neigiamų išankstinių nuostatų.

– Kaip dar galima šviesti visuomenę?

– Viskas prasideda jau mokykloje. Būtina kalbėti apie gėjus ir lesbietes kaip apie įprastą dalyką: egzistuoja lesbiečių ir gėjų poros, o kai kurios iš jų turi vaikų. Juk jei apie kažką nekalbėsi, tai neišnyks. Tad kodėl nesuteikus tokioms poroms saugumo?

Be to, Lietuvoje veikiantis Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas užkerta galimybę suteikti vaikams informaciją apie įvairias šeimas, tarp jų – ir LGBTI šeimas. Tad šio įstatymo pokyčiai neabejotinai prisidėtų prie švietimo.

– Tačiau kai kurie politikai siekia rinkėjų palankumo tvirtindami, kad gina tradicines šeimos ir katalikiškas vertybes, bando apsaugoti vaikus nuo neigiamos įtakos.

– Kokią neigiamą įtaką jie turi omenyje? Žmonės neretai būna susidarę klaidingą įspūdį, kad homoseksualumas, ypač vyrų, yra kažkokiu būdu susijęs su prievarta. Tačiau pedofilijos atvejų pasitaiko nepriklausomai nuo orientacijos. Aš viliuosi, kad žmonės, kurie gina tradicines vertybes, nepateisina smurto prieš vaikus.

Jei du žmonės myli vienas kitą ir nori būti drauge kol mirtis juos išskirs, kodėl gi ne? Kas tame blogo?

Šeimą apibūdina ne lytis, o meilė ir tarpusavio ryšys. Meilė, rūpestis vienas kitu, sunkių laikų išgyvenimas drauge yra tikrosios šeimos vertybės. Jei du vyrai ar dvi moterys nori susituokti, tai yra labai tradiciška. Santuoka apskritai yra labai tradicinis ir konservatyvus dalykas. Tad jei du žmonės myli vienas kitą ir nori būti drauge kol mirtis juos išskirs, kodėl gi ne? Kas tame blogo? Tai supranta net konservatyvių pažiūrų politikai, pavyzdžiui, (Jungtinės Karalystės premjeras) Davidas Cameronas.

Mano tėvai buvo itin konservatyvūs, bet priėmė mane tokią, kokia esu. Net Katalikų bažnyčioje gausu gėjų ar lesbiečių. Jėzus Kristus palaikė žmones, nustumtus į visuomenės paraštes. Jis siekė, kad visuomenėje visi jos nariai jaustųsi gerai. Manau, jei Jėzus Kristus gyventų mūsų laikais, jis taip pat dalyvautų eitynėse.