Lietuva yra sukūrusi daugybę gerų, netgi pažangių vizijų ir strategijų, bet nė vienos jų nevykdo arba vykdo tik, tarkime, 10 proc. išsikeltų tikslų. Kai kurios strategijos, pavyzdžiui, energetikos, sukurtos prieš ištisus 22-ejus metus, bet neįgyvendintos iki šiol.

Dabartinė valdžia lygiai taip pat nekreipia dėmesio į anksčiau sukurtas strategijas ir šiuo metu kurpia naujas, kurių pati, žinoma, nespės įgyvendinti, o naujoji valdžia į jas nekreips dėmesio. Toks blaškymasis ir žmonėms neleidžia planuotis ateities. Jie dažnai pastatomi prieš faktą. Dar dažniau jiems tenka susidurti su strategijų ignoravimą lydinčia nekompetencija ir neprofesionalumu.
Šiuo metu Lietuvoje esama nemažai profesionalų, kurie patys sau kelia didelius reikalavimus ir to paties nori iš kitų. Tarkime, koks nors jaunas gydytojas chirurgas kasdien itin kvalifikuotai atlieka po keletą operacijų, išgelbėja nemažai žmonių ir nori, kad kiti specialistai jam suteiktų taip pat maksimaliai kokybiškas paslaugas: mokytojas kvalifikuotai mokytų jo vaiką, automechanikas profesionaliai remontuotų automobilį, policininkas ne žodžiais, o darbais užtikrintų saugumą, o bankininkas finansiniais klausimais patartų taip, kad žmogus nenukentėtų ir gautų naudos. Bet tokiems mediko norams Lietuvoje dažnai nelemta išsipildyti.
Panagrinėkime švietimo sritį. Vidutinis šių laikų žmogus jau yra matęs nemažai pasaulio, susipažinęs su daugybe informacijos, kaip vaikai mokomi kituose kraštuose, tarkime, Skandinavijos valstybėse, Vokietijoje, Izraelyje ar Singapūre. Jis puikiai žino, kad dabar vaikai mokyklose turėtų ne faktus kalti, o būti ugdomas jų kūrybiškumas, dedami kritiško mąstymo pagrindai, gilinamas akiratis, padedama susivokti, kuriose srityje jis gabus ir talentingas. Dauguma yra girdėję ir naujojo mūsų švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio pareiškimus, esą mūsų mokyklose vaikai mokomi pagal klasikinę didaktinę sistemą, tad dauguma patys sklandžiai dėstyti minčių nesugeba. Ministras pažadėjo keisti šį ydingą požiūrį į mokymą. Panagrinėjus dabartinės Vyriausybės programą paaiškėja, kad švietimo ir mokslo srityje ji prisiėmė daugiau nei 50 įsipareigojimų, juose vis akcentuodama kokybės gerinimą.
Taigi tiek daug visko žinome, kaip viskas turėtų būti, bet dabar persikelkime į paprastą Lietuvos mokyklą. Prisiminkime jau minėtą chirurgą, kuris pats dirba itin profesionaliai ir nori, kad jo vaikas būtų ugdomas ne bet kaip, o aukščiausiu lygiu. Kadangi medikas visą savo širdį ir žinias atiduoda dirbdamas ne privačioje, o valstybinėje įstaigoje, jis nori, kad ir valstybinėse mokyklose dirbantys mokytojai savo darbą atliktų profesionaliai. Ir kai kurių mokyklų direktorių svaičiojimai, esą jei nepatinka kokybė, eikite į privačias mokyklas, čia netinka. Nes chirurgas tai pačiai mokytojai ar direktoriui, atėjusiam į valstybinę polikliniką ar ligoninę, nesiūlo kreiptis į privačią, o atlieka savo pareigą.
O štai mūsų mokyklose kokybiškos paslaugos – praktiškai kaip loterija. Jei pavyko gauti nuoširdžią, profesionalią ir darbui atsidavusią mokytoją – puiku, o jei ne, kankinsiesi keletą metų. Mūsų chirurgas šioje loterijoje patyrė nesėkmę, jo vaiką moko labiau ne mokytojo, o neprofesionalumo etalono vardo verta moteriškė, gadinanti gyvenimą tiek vaikams, tiek jų tėvams. Ir tokių atvejų ne vienas, o dešimtys tūkstančių, juk išties gerų mokytojų mažiau nei blogų ar tokių, kurie savo darbo nemyli. Ir liūdniausia konstatuoti, kad pozityvių permainų čia nenusimato. Dar blogiau, kad mokytojų neprofesionalumo padariniai itin ilgalaikiai: vaikai juos jus visą gyvenimą.