ES ir Rusijos santykiai išgyvena stagnacijos laikotarpį. Derybos dėl naujos “bazinės sutarties” susiduria su milžiniškais sunkumais. Per pastaruosius metus nepasiekta jokios ženklesnės pažangos, siekiant sustiprinti esamus arba sukurti naujus institucinius mechanizmus, kad deklaruojamoji ES ir Rusijos strateginė partnerystė įgytų realų turinį. Rusijos rinkimų ciklai – Dūmos, prezidento rinkimai – dar labiau politizavo ES ir Rusijos santykius.

Tuo pat metu Rusijos ir ES tarpusavio priklausomybė toliau didėja. Ir ES, ir Rusiją smarkiai paveikė pasaulio ekonomikos krizė. Akivaizdu, kad ir ES, ir Rusijai būtinas esminis jų politinių ir ekonominių sistemų modernizavimas.
Ar atsižvelgiant į šį kontekstą įmanoma atnaujinti ES ir Rusijos santykius taip, kad jie būtų pakylėti į kokybiškai naują lygmenį?
ES ir Rusijos partnerystės iniciatyva, kurios tikslas – modernizavimas, buvo patvirtinta prieš dvejus metus ES ir Rusijos vadovų susitikime Rostove prie Dono. Jos esmė – prisidėti prie Rusijos ūkio plėtros bei suartinti ES ir Rusijos ekonomikas. Tačiau jau dabar aišku, kad toji iniciatyva ar bent dabartinė jos versija yra neefektyvi, bendradarbiavimo prioritetai nėra aiškūs, jos turinys amorfiškas.
Kita vertus, Rusija atsisako prisiimti bet kokius finansinius įsipareigojimus, kad Partnerystės iniciatyva būtų įgyvendinta. Rusija akcentuoja naujas ir modernias technologijas, kurios ją domina labiausiai ir kurias ji norėtų gauti iš ES. O ES bent kol kas nelinkusi su Rusija dalytis naujausiomis technologijomis ir skatina Rusiją į partnerystę žiūrėti plačiau, t.y. kurti pačioje Rusijoje investicijoms ir naujoms technologijoms palankią aplinką, kas savo ruožtu skatintų viso Rusijos ūkio modernizavimą. Kalbama apie didesnį Rusijos rinkos atvėrimą tiesioginėms užsienio investicijoms, užsienio prekybai, taip pat institucines reformas regioniniu ir vietiniu lygmeniu, žinoma, ir struktūrines ūkio reformas, rinkos reguliavimo normų peržiūrą. Tam visų pirma būtina nauja Rusijos modernizavimo strategija, visą dėmesį sutelkiant inovacijoms ir reformoms institucinės sąrangos srityje.
Pagal daugelį parametrų Rusija, viena didžiausių pasaulio ekonomikų, yra visai normali rinkos ekonomikos valstybė. Tačiau pagal kitus svarbius parametrus Rusiją sunku vadinti rinkos ekonomikos šalimi: politinio elito, apskritai politikų įtaka verslui peržengia sveiko proto ribas, valstybės struktūrų daroma įtaka verslui iškreipia pačią rinką, paversdama ją rinkos karikatūra. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: Michailo Chodorkovskio, Platono Lebedevo, Sergejaus Magnitskio bylos ir likimai yra tik keli, pasauliui geriausiai žinomi atvejai.
Derybos dėl naujos ES ir Rusijos sutarties, kurioms startas buvo duotas Chanty Mansijske 2008 m. birželio mėnesį, formaliai vyksta. Naujoji sutartis turi pakeisti Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą, kurio galiojimo terminas seniai baigėsi, tačiau šio susitarimo galiojimas formaliai vis pratęsiamas, tikintis sėkmingos derybų dėl naujosios sutarties pabaigos. Šie ES ir Rusijos susitarimai apima bendradarbiavimą tokiose srityse, kaip politinis dialogas, ekonominis bendradarbiavimas, moksliniai tyrimai, švietimas ir kultūra, o sutarties pusių prisiimti įsipareigojimai yra privalomi. Naujojoje sutartyje su Rusija, kuri turi būti sudaroma, remiantis Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklėmis ir abiejų pusių jau prisiimtais įsipareigojimais, daug vietos turi būti skirta prekybos ir investicijų klausimams. Tačiau Rusija, kuriai teko atlikti nemažos apimties “namų darbus”, siekiant narystės PPO, tuos namų darbus traktuoja kaip nuolaidas ir spyriojasi dėl naujų įsipareigojimų. O tai nepatinka ES derybininkams, nes mes tai suprantame kaip atsisakymą atverti Rusijos rinką naujoms investicijoms ir prekybai.
Daugelis europiečių daug naudos tikėjosi iš Rusijos įstojimo į Pasaulio prekybos organizaciją. Buvo ir tebėra tikimasi, kad narystė PPO privers Rusiją elgtis civilizuotai, pagal taisykles. Ypač sprendžiant pagrindinį, daugiausiai dėmesio sulaukiantį klausimą – ES reikalingų energijos resursų importą iš Rusijos, kurį ši dažnai naudoja kaip politinio spaudimo ir šantažo priemonę. Vaizdžiai kalbant, Rusijos įpročiai daužyti kaimynų langus, siekiant politinių tikslų, o vėliau bandymai vaizduoti džentelmenus, siekiant priklausyti džentelmenų klubui – Europai, Rusijos kaimynams ir visai Europai gerokai pabodo ir yra nepriimtini.
Tačiau čia turiu pastebėti, kad Rusijos įstojimas į PPO nepakeis mūsų santykių esmės. ES nauda dėl Rusijos įsijungimo į PPO bus palyginti nedidelė, nors ir tikimasi, kad bent kiek didesnę naudą ES kompanijos turėtų patirti dėl geresnės prieigos prie Rusijos investicijų ir prekybos rinkų.
ES ir Rusijos ekonominių santykių ateitis priklauso nuo politinio konteksto ir nuo Rusijos ūkio plėtros, šalies valdžios pasirengimo ir ryžto vykdyti sparčias ekonomines reformas. Partnerystė su ES galėtų daryti milžinišką teigiamą poveikį ekonomikos modernizavimui Rusijoje, bet tik tuo atveju, jei Rusijos valdžia imsis įgyvendinti modernią ekonomikos vystymo strategiją.

Rusijos rinkimų ciklai – Dūmos, prezidento rinkimai – dar labiau politizavo ES ir Rusijos santykius.