Lietuvos valdžios pareigūnai labiausiai rūpinasi, kad būtų panaudotos visos ES paramos lėšos, tačiau abejingai žvelgia į šių lėšų panaudojimo kokybę, naudą, o neretai ir žalą.

Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų naudojimas Lietuvoje dažniausiai laikomas absoliučiai teigiamu – baiminamasi tik dėl to, ar Lietuva laiku spės panaudoti visas ES lėšas. Iš valdžios lūpų reguliariai girdime, kad padėtis nėra bloga. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius, pristatydamas 2010 m. Vyriausybės veiklos ataskaitą, teigė, kad Lietuvoje ES struktūrinių lėšų įsisavinimas yra geras, kad esame sparčiausiai ES lėšas įsisavinančių valstybių trejetuke.
Tačiau diskusijoje apie ES lėšas per daug dėmesio skiriama lėšų panaudojimo spartos skaičiams ir per mažai – šio proceso kokybei, naudai, o gal ir žalai, kurią daro ES lėšos. Juk lėšų panaudojimas nėra savitikslis, turi būti siekiama ne geros statistikos, ne įsisavintų milijardų, o jų teikiamos naudos. Vertinant ES lėšų panaudojimą svarbu ne tik “kiek”, bet ir “kaip”.

Atsilieka nuo plano

Šiuo metu Lietuva yra trečioje vietoje pagal ES lėšų panaudojimą. Atsiliekame tik nuo Airijos, kuri iš 2007–2013 metams skirtų Europos pinigų spėjo sunaudoti apie 31 proc., ir nuo Estijos (29 proc.). Lietuvos rodiklis – 28 proc. (ES vidurkis – 17 proc.). Tačiau spartesnis už kitas ES valstybes lėšų panaudojimas nerodo, kad šis procesas Lietuvoje yra tinkamas ar pakankamai greitas. Lietuva pirmauja europiniu mastu, bet pačioje Lietuvoje atsiliekama nuo 2009 ir 2010 m. valstybės plano.
2009 m. pabaigoje buvo panaudota (pripažinta deklaruotinomis) 78 proc., o 2010 m. pabaigoje – 77 proc. Vyriausybės patvirtinto ES lėšų panaudojimo plano. Tam, kad iki 2011-ųjų pabaigos planas būtų pasiektas, per šiuos metus reikėtų pasiimti 5,3 mlrd. Lt ES pinigų. Tačiau kol kas per keturis pirmuosius šių metų mėnesius panaudota vos 0,86 mlrd. Lt. Akivaizdu, kad planas nebus įvykdytas ir šiemet, o esant dabartiniam panaudojimo tempui 2011 m. pabaigoje bus pasiekta apie 78 proc. plano. Taigi padėtis dėl ES lėšų panaudojimo nėra tokia gera, kokią ją stengiasi parodyti valdžios institucijos.

Europos patirtis – dviprasmiška

Atkreiptinas dėmesys, kad ES lėšų panaudojimo tempas mažai ką sako apie jo efektyvumą ir tikslingumą apskritai. ES lėšų poveikis vertinamas kontroversiškai, dėl lėšų panaudojimo naudos ir tikslingumo nėra sutariama. Esama nemažai darbų, kuriuose, analizuojant įvairius ekonomikos rodiklius, pagrindžiamas teigiamas ES lėšų poveikis, kituose tyrimuose šio poveikio nerandama ar net teigiama, kad ES struktūrinių fondų parama yra žalinga šalių ekonomikai.
Pavyzdžiui, ekspertai Adysseas Katskaitis ir Dimitri Doulas analizavo ES struktūrinių lėšų panaudojimo ir tiesioginių užsienio investicijų ryšį 15-oje ES šalių. Pagrindinė darbo išvada yra ta, kad struktūrinių fondų poveikis tiesioginėms užsienio investicijoms ne visada yra teigiamas ir priklauso nuo institucinės infrastruktūros kokybės šalyje. Šalyse, kuriose aukštas korupcijos lygis, žema valstybinių institucijų veiklos kokybė, struktūrinių fondų lėšos gali tik pabloginti šalių augimo ir užsienio investicijų pritraukimo perspektyvas.
Analitikai Philippas Mohlas ir Tobias Hagenas 2010 m. ištyrė ES lėšų panaudojimo poveikį regionų plėtrai. Analizėje pabrėžiama, kad, ES struktūrinių fondų panaudojimo atžvilgiu veikiant politiniams motyvams ir neskaidriems mokėjimams, dažnai finansuojami projektai, kurie nėra ekonomiškai efektyviausi. Be to, kadangi visi ES struktūrinės paramos lėšomis vykdomi projektai turi būti finansuojami bendrai, galimybė panaudoti ES paramos lėšas viešajame sektoriuje išstumia labiau atsiperkančius valstybės investicijų projektus, kurių būtų imamasi negaunant ES lėšų. Tai gali neigiamai atsiliepti regionų plėtrai.
Bendra daugelio studijų, nagrinėjančių ES lėšų poveikį išvada, – ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo nauda labai susijusi su tuo, kaip ir kokioje ekonomikos plėtros aplinkoje (mokesčių, reguliavimo, verslo sąlygų, valdžios institucijų skaidrumo) šios lėšos yra panaudojamos.

Ne tik nauda, bet ir žala
Kokią naudą gali teikti ES lėšos? ES lėšas galima naudoti pertvarkant iš dalies ar visiškai valstybės valdomus sektorius (pvz., švietimo, viešojo administravimo, socialinės apsaugos). Tai leistų mažinti mokesčių naštą. Pasinaudodamas ES lėšomis, privatus sektorius turi galimybę daugiau investuoti, imtis projektų, kurie be ES lėšų neatsipirktų. Europos Sąjunga šalims narėms užkrauna įvairių įpareigojimų, todėl ES lėšos taip pat gali būti panaudotos Lietuvai privalomiems ES reikalavimams įgyvendinti.
Tačiau ES pinigų poveikis nėra tik teigiamas. ES struktūriniai fondai sukelia nepageidautinų ekonominių pasekmių, būdingų viešosioms investicijoms ir valstybės teikiamai paramai. ES lėšos iškraipo konkurenciją, nes paramos negaunančios įmonės konkuruoja su ją gaunančiomis. ES lėšos tampa instrumentu, kuriuo valdžia, o ne rinka, skirsto išteklius, formuoja ūkio struktūrą.
Konkurencinė aplinka iškraipoma ir tada, kai naudodamos ES fondų lėšas valstybei priklausančios įmonės ima teikti paslaugas tose rinkose, kuriose jau veikia privatūs asmenys. Taip bloginama privataus sektoriaus padėtis, stabdoma jo veiklos plėtra, valstybės ir ES lėšomis išstumiamos investicijos, kurias, nesant valstybės įsikišimo, darytų privačios įmonės.
Geras pavyzdys – profesinis mokymas Lietuvoje. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, Lietuvos švietimui ir mokslui 2007–2013 m. iš viso numatyta daugiau kaip 4 mlrd. Lt ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšų. 340 mln. Lt ES lėšų bus skirta sektoriniams profesinio mokymo centrams kurti 2010–2013 m. Tikėtina, kad šiais ES pinigais finansuojamais profesinio mokymo projektais bus išstumtas galimas privataus verslo ir profesinių mokyklų bendradarbiavimas, sumažintos privačių profesinių mokyklų plėtros ir steigimo galimybės.
Beje, ES lėšų panaudojimas Lietuvoje yra tarp svarbių priežasčių, lemiančių kainų didėjimą, nes ES parama – vienas šaltinių, didinančių pinigų kiekį. Būtinybė kofinansuoti ES lėšas taip pat gali reikšti didėjantį valstybės išlaidavimą. Valdžia skatinama didinti biudžeto išlaidas vien tam, kad panaudotų ES lėšas, finansuoti ne pirmo svarbumo projektus (juk jei projektas būtų pirmo svarbumo, jis ir taip būtų finansuojamas, be ES lėšų). Todėl ES lėšos mažina paskatas taupyti, gali skatinti išlaidavimą ir virsta stabdžiu mažinant mokesčių naštą bei balansuojant biudžetą. Pavyzdžiui, nepaisant poreikio balansuoti Lietuvos biudžetą, 2012 m. biudžeto išlaidos ES lėšoms kofinansuoti didės. Lietuvai 2007–2013 m. laikotarpiu iš viso skirta 23,4 mlrd. Lt ES struktūrinių fondų paramos. Dar apie 2,2 mlrd. Lt bus skirta iš valstybės biudžeto.
Galimybė gauti ES paramą keičia ir privataus sektoriaus motyvaciją, t.y. ES lėšos gali tapti ne potencialia konkrečių verslo problemų (pvz., kvalifikacijos trūkumo) sprendimo priemone, o vienu pagrindinių įmonių tikslų ir būdų išgyventi. Tai reiškia, kad produktyviai (ne dėl lėšų panaudojimo) dirbančių žmonių skaičius yra sumažinamas.

Reikalingi principai
Atsižvelgiant į tai, kad ES lėšų panaudojimas turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių, svarbu suformuluoti tokius ES lėšų paskirstymo ir naudojimo principus, pagal kuriuos naudojamos lėšos leistų siekti paramos teikiamos naudos ir minimizuoti neigiamas ES lėšų naudojimo pasekmes.
Siekiant kuo mažiau iškraipyti konkurenciją, ES lėšomis turėtų būti finansuojami ne verslo projektai, o tai, kas laikoma viešosiomis gėrybėmis (šiandien tai visų pirma švietimas, sveikatos sektorius, keliai ir kita infrastruktūra). Taip pat privalu užtikrinti, kad ES lėšomis būtų finansuojami valstybiniai projektai, kurie tiesiogiai nekonkuruoja su privataus sektoriaus projektais. ES pinigais vykdomi projektai neturėtų įtvirtinti ar išplėsti valdžios, kaip paslaugos teikėjos, bet kuriame sektoriuje vaidmens.
Mažinant viešojo sektoriaus naštą mokesčių mokėtojams, kur tik įmanoma derėtų ES teikiamą paramą skirti svarbiausioms dar nebaigtoms reformoms Lietuvoje finansuoti – švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos. Ir pagaliau – ES lėšų panaudojimas negali būti priežastis didinti valstybės biudžetą, kelti mokesčius ar jų nemažinti.
Galima apibendrinti, kad ES paramos lėšos nėra išsigelbėjimas ar panacėja, ir tą rodo senųjų ES šalių patirtis. ES paramos skirstytojams ir naudotojams ES pinigus reikėtų traktuoti kaip milžinišką ES perskirstymo projektą, jo efektyvumą vertinti kur kas kritiškiau, sumuoti ne tik panaudotų milijardų skaičius, bet ir tikrąjį, dažnai sunkiai pastebimą, tačiau ne mažiau svarbų jų poveikį.