Šiandien Lietuva šeštąją savo biudžeto dalį gauna iš ES lėšų. Ši finansinė parama realiai prisideda prie mūsų ekonominio augimo ir modernizavimosi.
Jei 2013 m. į ES įstos Kroatija, ES sudarys jau 28 valstybės su 506 mln. gyventojų ir 13,3 trln. eurų BVP. ES visada buvo elito projektas, eiliniai piliečiai jį palaikė ir toliau palaikys tik tuo atveju, jei šis Europos modelis padės išlaikyti ir toliau kurti piliečių gerovę. ES visada buvo kuriama kaip ateities projektas, leidžiantis gyventi taikoje ir gerovėje.
Bet šiuo metu darosi vis akivaizdžiau, kad po Antrojo pasaulinio karo sukurtas senosios Europos socialinės gerovės modelis pamažu griūva. Viešųjų finansų krizė, kilusi dėl nuolatinio gyvenimo į skolą, yra geriausias įrodymas, kad savo gerovės nei senosios, nei naujosios ES valstybės tiesiog nebeišgali finansuoti. Toliau skolinamasi ne tik senoms skoloms grąžinti, bet ir siekiant uždengti biudžetuose žiojinčias skyles. Realybės jausmą praradę politikai toliau priiminėja sprendimus, kurie problemas atideda rytdienai, bet jų iš esmės nesprendžia.
Jei viešųjų finansų krizė būtų vienintelė didžioji Europos problema, būtų galima tikėtis techninio jos sprendimo išleidžiant naujas bendras ES obligacijas, kurių išpirkimas būtų nukeltas į ateitį. Įvedus fiskalinės drausmės reikalavimą dar reikės imtis ir fiskalinio solidarumo. Skolų grąžinti Graikija tikrai negali, tad visų ES valstybių išleistos bendros euroobligacijos gali padėti šią problemą išspręsti techniškai.
Be valstybių skolų, Europa turi dar ir kitą didelę problemą: jos socialinę gerovę daug metų kūrusios darbo vietos iškeliavo į Kiniją ar kitas Rytų valstybes. Senosios europiečių pramonės darbo vietos dideliu srautu ir toliau žengia į Indiją, Lotynų Amerikos valstybes. Taigi atsakymas į klausimą, kas toliau laukia Europos, nėra vien tik atsakymas į klausimą, kaip bus išspręsta viešųjų finansų problema. Tai būtų klaidingas Europos problemos supaprastinimas. Daug svarbesnis ir sudėtingesnis klausimas, kaip Europos žemynas toliau konkuruos globalioje rinkoje ir kaip sugebės rasti savo vietą pasaulio darbo pasidalijime. Kaip Europa apskritai sugebės išlikti naujame pasaulyje, išsaugodama savo vertybes ir konkurencingumą?
Lietuvos nepriklausomybė buvo visos tautos projektas, visi norėjo atsikratyti sovietinės diktatūros, bet demokratija Lietuvoje vis dar tebėra elito projektas. Jei elitas nori šiuo projektu tik žaisti, bet ne kurti tautos gerovę, kokybiškos demokratijos niekada nesukursime. Neaugant ekonomikai, realiai piliečių gerovei, nuolat kils politinio radikalizmo ir populizmo bangos, kurios ne kurs, bet griaus. Jau ir šiandien matome, kad didžiausi pasitikėjimo reitingai yra ne tų politikų, kurie yra prisiekę demokratai ir konstitucionalistai, o tų, kurie savo vienasmeniškumu, peraugančiu į jėgos poziciją, valdo Lietuvoje vykstančius procesus. Apie riziką nesukurti kokybiškos Lietuvos demokratijos byloja ir sociologinės apklausos, kuriose pasisakoma už sovietmečio pranašumus, palyginti su mūsų šiandiena, ar nemeilę kapitalizmui.
Ar ekonomiškai atsilikusiems ir neturtingiems pavyks pasikinkyti Vokietiją ir kitas turtingąsias ES valstybes, nėra vien ekonominis klausimas. Į šį klausimą atsakys Vokietijos, Prancūzijos, Skandinavijos valstybių rinkėjai, suteikdami arba nesuteikdami savo politikams mandatą toliau gausiai remti kitas ES valstybes, padėti restruktūrizuoti jų skolas.
Iš Angelos Merkel pranešimo Davoso forume akivaizdu, kad tokio mandato kanclerė nebesijaučia turinti. Davose A.Merkel aiškiai pasakė, kad Vokietijos pozicija yra tolesnė ES integracija: „Be tolesnės integracijos Europa ir toliau išliks įdomi atostogų vieta, bet mes nebegalėsime Europos žmonėms garantuoti gerovės.“
Praėjus kelioms dienoms A.Merkel „Sueddeutsche Zeitung“ laikraščiui sakė: „Turint galvoje tuos visus milijardus ir gelbėjimo fondus, mes negalime pamiršti, kad turime išsaugoti Vokietijos konkurencingumą eksporto rinkose, mūsų konkurencingumo praradimas būtų problema visai Europai. O mūsų galimybės nėra beribės.“ Kanclerė ragina tolesnę ES integraciją ir siūlo daugiau vokiškos drausmės. Daug kam tai nuskambėjo kaip bausmė, o ne Vokietijos solidarumo pasiūlymas.
Europos fiskalinis aktas gali užbaigti po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusį neatsakingą politikų elgesį, kasmet viešiesiems reikalams išleidžiant daugiau nei surenkant į biudžetą. Bet šis sprendimas skirtas ateičiai. Tačiau be taupymo, kuris neišvengiamai susijęs su viešojo sektoriaus susitraukimu, būtina užsiimti ir ekonomikos skatinimo priemonėmis.
ES federalistai mato ES kaip federaciją, susidedančią iš parlamentinių demokratijų. Niekas nebus subordinuotas ar pavaldus kitai šaliai. Jie bus koordinaciniai partneriai valdymo procese. Kompetencijos būtų įvardytos ES Konstitucijoje, kuri turėtų aukščiausio ES akto vertę. ES neturėtų teisės kištis į ES valstybių vidaus reikalus. Ginčai būtų sprendžiami pasitelkus ES Aukščiausiąjį Teismą. Valstybės turėtų finansinę autonomiją. ES Konstitucija galėtų būti keičiama tik bendru visų ES narių sutarimu.
Lietuvos interesas yra būti labiau integruotai į ES, į Europą. Greitųjų traukinių, elektros linijų tinklas turi pasiekti ir Lietuvą. Tik stiprioje Europoje, galinčioje išlaikyti savo vertybes ir konkuruoti su kitais ekonomiškai bei politiškai kylančiais regionais, galėsime išlaikyti savo teisingumo, socialinės gerovės ir visuomeninės harmonijos vertybes.
ES valstybėms narėms tenka pripažinti, kad jos veikia labai lėtai ir daugeliu atvejų nebegali kontroliuoti įvykių eigos.
Be tolesnės integracijos, įklimpusi į sudėtingą ir lėtą dabartinės ES valdymo modelį, Europa didelę dalį savo energijos sunaudoja švilpukams, negali sukaupti pakankamos jėgos ir potencialo šuoliui į priekį. O bendra ekonominė politika, sutelktos pajėgos inovacijoms, moderniems viešojo sektoriaus valdymo modeliams, švietimo ir mokslo plėtrai gali
Europai padėti išlikti konkurencingai.