BFL

ES parama. Daugiau nei pusė 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų buvo skirta Lietuvos konkurencingumui didinti, bet esminių pokyčių nepasiekta.

Lietuva, konkurencingumui didinti investavusi 3,9 mlrd. Eur, iš kurių 3,7 mlrd. Eur – ES lėšos, nepadarė kokybinio šuolio ir netapo didelės pridėtinės vertės ir inovacijų šalimi. Kaip rodo konsultacinės įmonės VšĮ „Europos socialiniai teisiniai ir ekonominiai projektai“ (ESTEP) atliktas tyrimas, net 57 proc. visų investicijų buvo skirtos ekonominei infrastruktūrai gerinti ir tik 17 proc. – didelės pridėtinės vertės verslui skatinti. Galiausiai, pasak ESTEP vadovo Klaudijaus Manioko, absoliuti dauguma visų išmokėtų lėšų, apie 74 proc., atiteko statybininkams.

Kitaip tariant, Lietuva pasiklojo pamatus konkurencingumui didinti, tačiau tam, kad įvyktų struktūriniai pokyčiai, vien to neužtenka.

„Standartinėmis investicijomis į infrastruktūrą kokybinio šuolio ekonomikoje arba proveržio nepadarysi. Tam reikia žmonių, sugebančių naudotis infrastruktūra, kurti pridėtinę vertę. Reikia kritinės masės proto, o ypač valstybės lyderystės, kurios, matyt, labiausiai ir pritrūkome“, – apibendrina K.Maniokas, užsimindamas ir apie politinės lyderystės problemą šalyje.

Vertinimą užsakiusios Finansų ministerijos Europos Sąjungos struktūrinės paramos valdymo departamento direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Dilba taip pat pripažįsta, kad tyrimas atspindi esamą realybę. „Nenorime kažko dangstyti ir sakyti, kad viskas yra gerai. Kaip pabrėžiama vertinime, ES investicijos – tik vienas iš veiksnių, galinčių daryti įtaką konkurencinei aplinkai. Jei mes darome didžiules investicijas, neturėdami ilgalaikės aiškios strategijos ir nesutvarkę teisinės bazės, neturėdami reguliavimo priemonių inovacijoms skatinti, maksimalaus poveikio tai neturės. Struktūriniams pokyčiams reikalinga visų šių veiksnių visuma ir sąveika“, – sako R.Dilba.

Kaip pavyzdį jis nurodo mokslo, verslo ir studijų slėnius, kurių plėtra Lietuvoje pradėta neturint ilgalaikės strategijos: iš pradžių jie pradėti statyti, o tik vėliau jiems buvo rengiami verslo planai.

Šiandien Lietuva pagal mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bei inovacijų rezultatus yra žemiau nei Rumunija, o inovacijų poveikis šalies ekonomikai Lietuvoje – mažiausias ES.

Kaip konstatuoja neseniai Inovacijų sistemos pertvarkos koncepcijos gaires paskelbusi Ūkio ministerija, nors mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) investicijoms skiriamas solidus finansavimas, Lietuvos inovatyvumo rodikliai ne gerėja, o blogėja. Pastaraisiais metais pagal pasaulinį inovacijų indeksą Lietuva yra viena labiausiai atsiliekančiųjų Europoje valstybių, nedaranti pažangos. O štai Estija pagal inovatyvumą jau pasiekė ES vidurkį ir artėja prie lyderių. Net Latvija, kuri prieš kelerius metus šioje srityje atsiliko nuo Lietuvos, mūsų šalį jau pralenkė.

Problemų daug, bet kaip nurodoma gairėse, Lietuva skiria labai mažai dėmesio naujų produktų kūrimui, tai yra eksperimentinei plėtrai. Neskatinant eksperimentinės plėtros, mokslininkai nėra motyvuojami kurti naujų žinių, kurios galėtų būti panaudotos versle, kuriant naujus produktus, o verslas, su kuriuo valstybė nesidalija naujų didelės pridėtinės vertės produktų rizika, taip pat nesuinteresuotas į tai investuoti.

ESTEP tyrimas konkretizuoja: didžioji ES paramos dalis buvo skirta slėnių statybai, o prie verslo ir mokslo bendradarbiavimo skatinimo prisidėta mažai. Dėl užtrukusio slėnių programų tvirtinimo užsitęsė ir projektų įgyvendinimo pradžia, mokslo ir verslo bendradarbiavimo projektuose trūko institucinės lyderystės, buvo taikoma verslui nepatraukli projektų finansavimo schema, neskiriama nepakankamai dėmesio mokslo rezultatų komercinimui. Didžioji lėšų dalis buvo nukreipta ne į tiesiogiai su konkurencingumo didinimu siejamas sritis (didelės pridėtinės vertės skatinimą, inovacijų diegimą), o į sąlygų verslo konkurencingumui sudarymą – transporto, energetikos, informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūros kūrimą, kuriam skirta apie 57 proc. viso konkurencingumo didinimo lėšų paketo.

Didžiausias dėmesys ir pinigai buvo skirti fundamentiniams moksliniams tyrimams, o eksperimentinei plėtrai ar naujiems produktams kurti lėšos buvo vienos mažiausių ES. Moksliniai tyrimai dažniausiai nebuvo orientuoti į socialinius ir ekonominius poreikius, kurie aktualūs verslui.

Pavyzdžiui, valstybės lėšų dalis bendrose išlaidose moksliniams tyrimams ir eksperimentinei veiklai gerokai išaugo – tyrėjų skaičius viešajame sektoriuje tūkstančiui gyventojų nuo 8,4 padidėjo iki 12,3. O verslo įmonių dalis bendrose išlaidose tyrimams praktiškai nepasikeitė, tai yra verslo ir mokslo sinergija neįvyko.

„Norėdami būti konkurencingi pasaulyje, privalome investuoti į inovacijas ir mokslą, nes būtent šios investicijos skatina tvarų ir ilgalaikį ekonomikos augimą. Investicijos į infrastruktūrą suteikia impulsą gyvenimo kokybei, tačiau ilgalaikio poveikio šalies konkurencingumui nedaro. Mes iš tiesų jau išmokome pinigus paversti žiniomis, bet dabar turime kur kas didesnį iššūkį – žinias paversti pinigais“, – sako R.Dilba.

Pasak jo, naujajame 2014–2020 m. ES finansavimo etape Europos Komisija yra patvirtinusi sumaniosios specializacijos strategiją, kuri būtent ir skirta mokslinių tyrimų komercializavimui bei pritaikymui versle. Viliamasi, kad šios kryptingos investicijos duos didesnį efektą ir pavyks pasiekti esminių struktūrinių šalies ekonomikos pokyčių.

„Ko labiausia trūksta, kad proveržis įvyktų? Sakyčiau, labiausiai trūksta vadybinių kompetencijų. Dabar situacija tokia, kad mokslas dirba sau, verslas – sau. Neturime inovacijų vadybininkų, dar vadinamų skautais, kurie žino ir verslo poreikius, ir mokslinių atradimų potencialą. Tiesa, galime didžiuotis puikiais mokslo ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžiais biotechnologijų ir lazerių srityse. Tačiau tai nišinės sritys, kurios nekeičia bendros ekonomikos struktūros, o Lietuvai labiausiai reikia, kad kuo daugiau vidutinių ir smulkiųjų įmonių taptų inovatyvios“, – aiškina R.Dilba.

ES investicijos neabejotinai padarė teigiamą poveikį šalies ekonomikai, padėjo sukurti infrastruktūrą, kurios Lietuvai tikrai reikėjo ir be kurios kokybinis šuolis ateityje tiesiog būtų neįmanomas. Be to, ES pinigai ekonominės krizės laikotarpiu padėjo išgyventi ir neprarasti įgyto konkurencingumo daugeliui įmonių, kurioms šios investicijos tuo metu buvo apskritai vienintelės.

„Šios investicijos buvo nukreiptos pagrindui sukurti, o 2014–2020 m. investicijų  kryptis – įveiklinti sukurtą infrastruktūrą ir užtikrinti jos visapusišką naudojimą. „Kietųjų“ investicijų jau nebus tiek daug, dabar daugiausiai lėšų skirsime įrangai atnaujinti ir rezultatyviam bendradarbiavimui tarp mokslo ir verslo skatinti“, – pabrėžia R.Dilba.

Kaip parodė tyrimas, ES investicijos Lietuvos konkurencingumui didinti buvo skirtos trims pagrindiniams tikslams: didelės pridėtinės vertės verslui skatinti, verslo produktyvumui didinti ir verslo aplinkai bei ekonominei infrastruktūrai gerinti.

ES paramos poveikį konkurencingumui tyrėjai vertino trimis aspektais: valstybės, atskirų ūkio šakų ir įmonių lygmeniu.

Valstybės arba makrolygiu investicijos davė naudos šalies ekonomikai, skatino jos augimą. 70 proc. ES paramos lėšų į šalies ekonomiką įsiliejo per privataus ir viešojo sektorių materialines investicijas ir didžiausią poveikį darė investicijoms formuojant pagrindinį kapitalą.

Apskaičiuota, kad investicijos į pagrindinio kapitalo formavimą – materialinį turtą, gamybos įrenginius Lietuvoje buvo 1,81 mlrd. Eur didesnės, nei jos būtų buvusios be paramos.

Tyrėjai teigia, kad 2007–2015 m. poveikis investicijoms į kapitalo formavimą bus dar didesnis – investicijos išaugs 2,92 mlrd. Eur, palyginti su situacija be paramos. Bet didžiausias poveikis bus fiksuojamas ilguoju laikotarpiu – 2020 m. investicijos sieks 3,77 mlrd. Eur.

Investuotos lėšos taip pat darė teigiamą poveikį bendrajam vidaus produktui, tiesioginių užsienio investicijų pritraukimui, plačiajuosčio interneto ryšio skvarbai, viešųjų paslaugų perkėlimui į elektroninę erdvę, užimtumui ir nedarbo lygiui, vidutiniam darbo užmokesčiui.

Pavyzdžiui, dėl investicijų konkurencingumui didinti Lietuvos bendrasis vidaus produktas padidėjo 5,7 mlrd. Eur. Vėliau poveikis dar stiprės ir 2020 m. šalies BVP bus daugiau nei 9 mlrd. Eur didesnis, palyginti su situacija, jei investicijų nebūtų.

Mažesnį poveikį ES investicijos turėjo prekių ir paslaugų eksportui, aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų prekių eksportui, nes šie rodikliai labiau priklausė nuo išorės veiksnių. Aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų prekių eksportą stipriau veikė ne ES parama, o kitų tradicinių pramonės sektorių eksporto augimas po krizės, užgožęs aukštųjų technologijų eksportą, taip pat didelis visų aukštųjų technologijų sektoriaus sričių, išskyrus farmaciją, eksporto nuosmukis.

Investicijos paveikė ir atskirus ūkio sektorius, pritraukusius daugiausiai konkurencingumui didinti skirtų ES lėšų: statybų, energetikos, pramonės ir transporto.  Nors statybose nusėdo net 74 proc. visų investicijų, poveikis šiam sektoriui buvo trumpalaikis. Tyrimo duomenimis, didžiausią įtaką sektorius pajuto 2013–2014 m., kai papildomai buvo įdarbinta 8–10 tūkst. darbuotojų. Dėl investicijų 2007–2015 m. statybų sektoriuje buvo sukurta 2,5 mlrd. Eur pridėtinės vertės.

Daugiausiai ilgalaikės naudos iš ES investicijų gavo transporto sektorius, kuriam buvo išmokėta net 40 proc. visų konkurencingumui didinti skirtų lėšų. Čia taip pat didėjo pridėtinė vertė, buvo kuriamos darbo vietos, didėjo materialinės investicijos ir paslaugų eksportas.

Didžioji dalis tyrimo metu apklaustų įmonių tvirtino, kad parama jas skatino investuoti į mokslinius tyrimus. Jos pradėjo gaminti naujus produktus ar teikti naujas paslaugas. Buvo įdiegtos naujos technologijos, sukurta darbo vietų. Investicijos buvo svarbus lėšų šaltinis, garantuojantis užsakymus vietinėms įmonėms ir leidžiantis daugiau produkcijos tiekti vidaus rinkai, didinantis vidaus vartojimą. Tačiau šie pokyčiai didesnio poveikio šalies mastu neturėjo. Tokią situaciją, pasak tyrėjų, lėmė struktūrinės priežastys – mažos pridėtinės vertės ekonomika Lietuvoje ir gana menki valstybės pajėgumai. Poveikį mažino ir ekonomikos krizė, vertusi dalį pinigų skirti trumpalaikėms problemoms spręsti.

Lietuva ir toliau orientavosi  į vidutinio ir žemesnio lygio pramonės gaminių eksportą, pavyzdžiui, mineralinių, maisto produktų, mašinų ir įrenginių, chemijos pramonės produkcijos, o aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų prekių, kurios didina šalies konkurencingumą, eksporto dalis išliko nedidelė.

Nors vertinimo išvados nevienareikšmiškos, K.Maniokas sako, kad plaukų rautis dėl to nereikėtų. Panašiu keliu, tai yra ES paramą investuodamos į infrastruktūrą ir taip sudarydamos sąlygas konkurencingumui, ėjo ir kitos Rytų bei Vidurio Europos šalys. Dabar jos, kaip ir Lietuva, sprendžia panašų uždavinį – kaip kiekybę paversti kokybe.

„Lietuva dalyvauja rimtose lenktynėse. Kol kas mes jose neatsiliekame, ir tai jau nėra blogai. Sakyčiau, judame standartiniu vidutiniu greičiu ir esame ES vidutiniokai. Lyderiai čia yra Estija ir Lenkija. Lyginant BVP vienam gyventojui, Lietuva ir Estija yra panašaus lygio, bet vertinant konkurencingumą ir inovatyvumą Estija pažengusi gerokai toliau. O Lietuvos konkurencingumas, nuo 2008 m. mažėjęs, grįžo į ikikrizinį lygį“, – teigia K.Maniokas.

Nors Lietuvoje standartinės investicijos į infrastruktūrą buvo pakankamai gerai suplanuotos ir atliktos, generavo ekonomikos augimą, tačiau proveržio su jomis nepadarysi. „Perėjimas į kitą struktūrinę pakopą yra visiškai kito lygmens uždavinys. Todėl ir kalbame apie protą, žinias bei jų panaudojimą. Proveržį padaro tie, kurie nestandartiškai taiko standartinius sprendimus. Mes iki šiol viską neblogai standartiškai darėme, tačiau norint judėti toliau to nepakanka“, – vertina K.Maniokas.

Vienas svarbiausių klausimų šiandien – kaip, panaudojant sukurtą infrastruktūrą,  inovacijas ir žinias, pasiekti struktūrinių pokyčių. Tam reikalingos ir mokslo, ir verslo atstovų pastangos. Bet ypač svarbus čia valstybės vaidmuo ir lyderystė, kurios Lietuvoje vis dar pasigendama.

Pasak K.Manioko, sėkmingi Azijos šalių pavyzdžiai rodo, kad struktūriniai pokyčiai dažnai yra už verslo galimybių ribų, – tam reikia valstybinės, taip pat institucinės  lyderystės.

„Viskas dar yra mūsų rankose. Reikia tvirtos valstybės rankos, ilgalaikio strateginio matymo, tinkamo reguliavimo ir kompetentingų žmonių, gebančių naudotis visu tuo, kas jau yra sukurta. Šiame etape infrastruktūra turi būti įdarbinta taip, kad generuotų struktūrinius ekonomikos pokyčius ir kartu didintų konkurencinį Lietuvos pranašumą pasaulyje. Bet tam pirmiausia reikia valstybės gebėjimų struktūrinio šuolio“, – nuo ko reikėtų pradėti, nurodo K.Maniokas.

Kokybiniams pokyčiams yra svarbios „minkštosios“ investicijos, kurios užtikrintų gebėjimus naudotis sukurta infrastruktūra. Būtent eksperimentinei plėtrai ir naujų produktų kūrimui, inovacijų diegimui, mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimui turėtų būti skiriama daugiausiai dėmesio 2014–2020 m. laikotarpiu, siekiant pagrindinio tikslo – Lietuvos, kaip konkurencingos valstybės, įsitvirtinimo tarptautinėje rinkoje.

Aušra Pocienė

2007–2015 m. ES investicijų konkurencingumui didinti Lietuvoje pasiskirstymas (proc.)

Ekonominei infrastruktūrai gerinti         57

Verslo produktyvumui didinti ir verslo aplinkai gerinti          26

Didelės pridėtinės vertės verslui skatinti 17

Šaltinis: ESTEP