Kryptys
Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ
Lietuva, žadėjusi tapti ekonomiškai stipresnė ir klestinti sveikatos apsaugos srityje, trypčioja ties katastrofos riba: medikams emigruojant ir senstant periferijos gyventojai skandinami tuberkuliozės liūne, tęstinę sveikatos apsaugos politiką iki šiol graužia alzheimeris, o įstrigę e. sveikatos ir elektroninio recepto projektai jau pašiepiami kaip šalies gėda.
Komiška, bet sveikatos reforma, turėjusi pacientą ginti ir stiprinti, per pastarąjį dešimtmetį jį tik dar labiau susargdino. Dėl medikų trūkumo kai kuriuose šalies rajonuose sveikatos priežiūros paslaugos tapo nebeprieinamos: vizito pas šeimos gydytoją iki šiol tenka laukti keletą savaičių, o pas nukreiptą specialistą – ir keletą mėnesių. Gyventojų apklausos rodo, kad, numoję ranka į valstybinę, kone 6 proc. pacientų pasuko į privačią mediciną.
Nesunku suvokti, kad jau po 2020-ųjų Lietuvos situacija sveikatos srityje prastės, o didžiausios ligos ims badyti akis.
Chaotiška situacija susiklostė sveikatos apsaugos ministrams nesilaikant tęstinės politikos. Su kiekvienu nauju prasidėdavęs laikotarpis baigdavosi daugmaž taip pat. Būtent tai ir lėmė monopolinį valstybinį sveikatos draudimą, milžinišką korupciją ir medikų emigraciją dėl mažų algų.
Nejau nebuvo galima pasitelkus Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą bent kiek priartėti prie šias problemas išsprendusių estų, kurie prieš gerus du dešimtmečius medicinos srityje įvykdė dvi svarbias reformas?
Jų šeimos gydytojai tapo sveikatos sistemos pamatu. Antra, Estija patvirtino 19 strateginių ligoninių. Jos įsikūrusios didesniuose miestuose, turi visą parą veikiančias tarnybas. Mažesnėse ligoninėse liko tik slauga. Lietuva prie to pereiti iki šiol nesugebėjo.
Esminių pokyčių nesiimta
Lietuva nuo įstojimo į Europos Sąjungą dalyvauja jau trečiame ES fondų investicijų laikotarpyje, tačiau, kaip pastebi Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas Juozas Pundzius, gautos lėšos investuotos į neperspektyvias sritis: daugiausia į pastatų infrastruktūrą.
„Be abejo, tai labai gerai, bet taip ir nesusivokta, nerasta politinio ryžto atlikti teisingų politinių sprendimų reformuojant sveikatos sektorių“, – kritikos negaili prof. Irena Misevičienė.
Nuo 2004 iki 2020 m. Lietuva yra įsipareigojusi įgyvendinti 181 projektą už 226,03 mln. eurų Europos Sąjungos lėšų.
Žinant, kad ES paramos teikimas – laikinas, nesunku suvokti, kad jau po 2020-ųjų Lietuvos situacija sveikatos srityje prastės, o didžiausios ligos ims badyti akis. Tačiau lėšų nebebus, nes ES milijonų aruodai bus išsemti: teliko ketveri metai ES struktūrinių fondų paramai panaudoti, bet susidaro įspūdis, kad pasirinkti kiti prioritetai, nei reikėtų Lietuvos sveikatos sektoriui.
Remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ES paramos skyriaus duomenis, nuo 2004 iki 2020 m. Lietuva yra įsipareigojusi įgyvendinti 181 projektą už 226,03 mln. eurų Europos Sąjungos lėšų.
Penktą kadenciją Seimo Sveikatos reikalų komitete dirbantis Antanas Matulas neslepia, kad kiekvieno euro skyrimas – sveikatos ministro kompetencija, o kartu tai ir priežastis, kodėl jie taip trumpai išsilaiko poste (per 25-erius metus – 17 ministrų). Situacija, parlamentaro vertinimu, dar galėtų pasukti reikiama linkme, tačiau tam reikėtų pertvarkos.
A.Matulo įsitikinimu, savarankiška sveikatos apsaugai lėšas skirstanti įstaiga galėtų būti Valstybinė ligonių kasa, o ministerijai liktų kontrolės funkcija. Beje, panaši sistema veikia Estijoje, Slovėnijoje bei kitose šalyse, tačiau ne taip seniai ministerijoje kojas apšilęs Juras Požela užsiėmęs šiek tiek kitokiais reikalais: dėl jaunystės ir patirties stokos kritikuojamas sveikatos apsaugos ministras socialiniame tinkle skaičiuoja ne sveikatos apsaugos, o asmeninius savo žingsnius. Vidurkis per dieną – beveik 9 tūkst.
Kolegos anekdotu vadina e. recepto startą, kuriam vaistinės sugebėjo pasirengti per kelis mėnesius, o pati sveikatos sistema nepasirengusi iki šiol.
Taigi kol ministras žingsniuoja, sveikatos apsaugos viceministras Valentinas Gavrilovas argumentuoja, kad paskutinio ES finansavimo laikotarpio lėšos skirtos dviem kryptims: netolygumui mažinti (visiems Lietuvos gyventojams suteikiant kiek įmanomą vienodą prieigą prie sveikatos priežiūros paslaugų) ir sveikam gyventojų senėjimui užtikrinti (gerontologijos paslaugoms jau pagyvenusiems žmonėms).
Su globaliomis problemomis susidurianti Lietuva netrukus, kaip ir visa Europa, pajus dirbančiųjų ir senjorų disproporciją, taigi sveikatos sistemai būtų tikras išganymas nuimti nuo jos dešimtmetį neveiksnų e. sveikatos (elektroninės sveikatos) prakeiksmą.
Gydytojas psichiatras Aurelijus Veryga neslepia, kad jo kolegos anekdotu vadina e. recepto startą, kuriam vaistinės sugebėjo pasirengti per kelis mėnesius, o pati sveikatos sistema nepasirengusi iki šiol: „Svarstau, jei taip koks verslas apskaitos ar valdymo sistemą kurtų tiek laiko, ar nebūtų penkis kartus iš eilės bankrutavęs? Maža to, jei paskaitytumėte apie sumas, kurios buvo skirtos tai sistemai kurti, jos išverstų iš kojų.“
27 mln. eurų paleisti vėjais, o rezultato vis nėra. A.Matulas tikina, kad šiuo metu atsakymo laukiama iš Valstybės kontrolės, bet iš tiesų reikėtų kreiptis tiesiai į prokuratūrą. Pakanka tik įsivaizduoti, kokios galimybės atsivertų, jei medikas, o kartu ir pats pacientas, per mobiliuosius įrenginius galėtų stebėti kraujospūdį, širdies ritmą, jo sutrikimus, gliukozės kiekį ir pan. Galbūt tai netgi leistų išvengti nereikalingų vizitų į gydymo įstaigą? O jei tokie duomenys būtų kaupiami, matyt, būtų galimybė daug paprasčiau gauti sveikatos pažymą ir kitus reikalingus dokumentus.
Naujasis ministras – visų lauktas išganytojas?
Svarstydama, kuria kryptimi pasuks Lietuvos sveikatos sistema, I.Misevičienė nėra nusiteikusi labai optimistiškai: „Jei ir toliau neturėsime išmintingų politikų ir sveikatos ministrų, esminių reformų nebus.“
Sveikatos sektoriaus profesionalų, turinčių patirties, šiandien SAM sako pasigendantys ir kiti pašnekovai: už sveikatą ir maisto saugą atsakingas Europos Komisijos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, A.Matulas ir kt.
„Anksčiau partijose buvo profesorių, patyrusių vadybininkų, o dabar ministerijose į viceministrus ateina jaunimas, nedirbęs jokio kito darbo, tik politikų patarėjais ar padėjėjais. Abejoju, ar 28–30 metų jaunuolis jau turėtų tam patirties“, – ironizuoja mediko išsilavinimą turintis A.Matulas.
Tačiau sveikatos ministru paskirtas J.Požela tikina neketinantis žlugdyti privačios medicinos, nežada uždarinėti ir mažesnių ligoninių ar jų skyrių, ką bandė daryti ankstesnė Vyriausybė. Galbūt būtent jis išdrįs priimti drąsius, nors ir nepopuliarius sprendimus?
I.Misevičienė sako, kad pirmieji ministro J.Požėlos žingsniai jai padarė įspūdį: jie tvirti ir kol kas labai teisingi. Gal SAM ministru paskyrus jauną energingą asmenį, suprantantį pagrindinius sveikatos sistemos funkcionavimo principus, išmanantį vadybą, besiremiantį kompetentinga komanda, tinkamai atsovaujantį sveikatos klausimams Vyriausybėje ir pasiryžusį imtis tikrų sveikatos reformų, dar ne viskas prarasta?
A.Matulas nėra toks optimistas: jo vertinimu, šią kadenciją sveikatos apsaugos srityje valdantieji nieko nepadarė ne tik dėl to, kad keitėsi ministrai, bet ir todėl, kad jie vykdė viena kitai prieštaraujančią politiką: „Bandęs ignoruoti privačią mediciną V.P.Andriukaitis išeidamas iš darbo pasirašė, rodos, 17 įsakymų ir pareiškė, kad sistemoje įvyks negrįžtamų pakitimų. Bet Rimantė Šalaševičiūtė ištaisė jo klaidas, du trečdalius tų įsakymų panaikindama.“
Buvęs medikas sako, kad visų ankstesnių sveikatos ministrų bėda – neracionalus lėšų naudojimas. I.Misevičienė siūlo esant nedideliam sveikatos sektoriaus finansavimui vadovautis Europos naujosios sveikatos politikos gairėmis „Sveikata 2020” ir įgyvendinti principą „sveikata visose politikose”.
Abu pašnekovai sutaria, jog lėšų poreikis sveikatos sektoriui didės ir ateityje, juolab kad pinigų sveikatos sistemoje šiandien tiek mažai, kad išlaikyti gerą specialistą, netgi slaugytoją, nebeįmanoma.
Lemiamas Lietuvos sveikatos sistemos skirtumus, palyginti su kitomis šalimis, būtų tas, kad Lietuvoje slaugytojų tūkstančiui gyventojų yra daug mažiau. Pas mus šis rodiklis siekia vos 1,7, Danijoje – 4,4, Suomijoje ir Liuksemburge – 4,3. ES vidurkis – 2,3.
Mūsų šalyje, priešingai nei, tarkime, Prancūzijoje, kitaip organizuotas medicinos sistemos darbas: medikams daug labiau gelbsti slaugytojos. Taip yra kone visose ES šalyse, tačiau, kitaip nei Belgijoje, Suomijoje ar Austrijoje, kai iš ligoninės į namus išleidžiamas beveik nepaeinantis žmogus, jis ir namie gauna visą reikiamą valstybės siunčiamų medicinos darbuotojų slaugą. Lietuvoje iki tokio lygio paslaugų dar nepriaugome.
Bene mažiausiai Europoje atlyginamą darbą dirbančios mūsų slaugytojos šiandien noriai mokosi norvegų kalbos ir keičia gyvenamąją vietą į kur kas labiau jų darbą vertinančią šalį. Taigi pokyčių reikėtų šiek tiek anksčiau, nei iš Lietuvos išvyks paskutinės slaugė.
„Panaikinus biurokratinius suvaržymus medikams, įtvirtinus paskolų sistemą būsimiems gydytojams, kurie vėliau atidirbtų kelerius metus periferijoje, griežtinant gyventojų sveikatos patikrą (tas, kuris savęs netausoja – rūko, svaiginasi alkoholiu ar nesitikrina pagal prevencines programas poliklinikoje, turėtų mokėti didesnę sveikatos draudimo įmoką, nei motyvuotas dėl savo sveikatos) – galime išbristi”, – mano A.Matulas.
25 metus gydytoju chirurgu dirbantis Lietuvos gydytojų sąjungos Vilniaus rajono filialo vadovas Eduardas Pabarčius iki šiol stebisi, kodėl Lietuvoje skirtingų ligų gydymas kompensuojamas skirtingu valstybės indėliu, ir klausia, kodėl naujausio ir efektyviausio vaisto pacientui tenka laukti metų metus – bene ilgiausiai Europos Sąjungoje.
„Gydant žmones nebeliko žmogiškumo, tik bėgančios biudžeto eilutės ir lėšų skirstymas, kurį vykdo valdininkai“, – sugrąžinti pacientą ir jo interesus į sveikatos apsaugos sistemą siūlo pašnekovas.
Tačiau kai vidutinė sveikatos apsaugos ministro kadencija Lietuvoje – tik pusantrų metų, tai tampa rimtu iššūkiu.