Dabartinės dosnios ES žemės ūkio politikos šaknys – karų patirties nulemta bado baimė. Remti žemdirbius Europos valstybės pradėjo iš karto po Antrojo pasaulinio karo, kai pramonės revoliucija sutraukė kaimo gyventojus į miestus, pradėjo stigti žemę dirbančių žmonių ir kilo grėsmė nepasigaminti reikiamo kiekio maisto produktų.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė Rasa Melnikienė pastebi, kad dabar vienu ypu atsisakyti žemės ūkio rėmimo politikos būtų pernelyg skausminga visai visuomenei. Prognozuojama, kad dėl to galėtų pabrangti maisto produktai, nukentėtų ir su žemės ūkiu susiję sektoriai – žemės ūkio produkciją, kaip žaliavą, naudojanti pramonė, technikos, trąšų gamintojai. Žemės ūkis vargu ar sugebėtų pats gauti pajamų, skirtų inovacijoms ir modernizacijai.

Šalies gebėjimas pačiai pasigaminti maisto produktų suvokiamas kaip nacionalinio saugumo klausimas. “Be to, dabar jau niekam nebekyla abejonių ir dėl to, kad čia pat užaugintas produktas yra priimtinesnis tos šalies žmonėms, jis dar ir sveikesnis vien dėl trumpesnio kelio nuo žemės iki stalo”, – žemdirbių rėmimo argumentus dėsto R.Melnikienė.

Nauja kaimo rėmimo politika ES planuojama nuo 2014 m., kai pasibaigs 2007–2013 m. finansinės perspektyvos laikotarpis. Kol kas naujovės dar neturi apčiuopiamo pavidalo, diskutuojama dėl pačių įvairiausių variantų – ir dėl visiško subsidijų panaikinimo, ir dėl jų suvienodinimo visų ES šalių žemdirbiams (tokį variantą, be abejo, palaiko dabar kur kas mažiau paramos nei ES senbuvės gaunanti Lietuva), ir dėl dabar galiojančios sistemos pratęsimo.