Vis garsiau kalbant apie Turkijos, Kroatijos, Serbijos, Kosovo ir kitų Europos šalių narystę Europos Sąjungoje, aiškėja, kad didesnė dalis senųjų ES šalių narių gyventojų ES plėtros nepalaiko.

Ar Bulgarijos ir Rumunijos priėmimas į ES 2007-aisiais buvo klaida? Ar šių šalių piliečiai tapo visaverčiais europiečiais? Ar metas pradėti kitų šalių – Turkijos, Serbijos, Kosovo – priėmimą į bendriją, o gal verta pasimokyti iš ankstesnių klaidų ir neskubėti?

Šiais klausimais europiečiai yra pasidaliję į dvi stovyklas. Vieni lyg ir neprieštarauja ES plėtrai (tiesa, jie sudaro mažesniąją dalį) ir sako nematantys nieko blogo, jei prie Bendrijos prisijungs musulmoniškoji Turkija, sienų klausimo su Slovėnija niekaip neišsprendžianti Kroatija, ką tik nepriklausomybę paskelbęs Kosovas ar jo žūtbūtinai nepripažįstanti Serbija.

Kiti, kurių yra didesnė dalis, sako griežtą “ne” ir kiekvieną sykį primena, kas nutiko, kai 2007-aisiais į ES buvo priimtos tokios šalys kaip Bulgarija ir Rumunija. Įdomu, kad daugiausia ši pozicija dėl ankstesnės ir dėl būsimos plėtros priklauso nuo šalies, kur atliekama apklausa.

Ir svarbiausias faktorius – kiek šalis laimėjo ar pralošė dėl ankstesnės ES plėtros, ypač 2007-aisiais, kai prie Bendrijos prisijungė iš esmės narystės kriterijų neatitikusios, bet didelį pasiryžimą keistis rodžiusios Rumunija ir Bulgarija.

Žinoma, jų priėmimas į ES buvo lemtas daugiausia strateginio išskaičiavimo. Net ir buvęs Europos plėtros komisaras Gunteris Verheugenas šiemet pripažino, kad šios dvi šalys nebūtų tapusios ES narėmis, jei ne Kosovo karas. Mat jų narystė leido bent iš dalies sumažinti nestabilumą Europos žemyne, tad į formalius kriterijus buvo numota ranka.
Panašiai kalba ir dabartinis ES plėtros komisaras Olli Rehnas, neabejojantis, kad Bulgarija ir Rumunija 2007-aisiais dar tikrai nebuvo pasirengusios tapti ES narėmis. Vis dėlto jomis tapo, o dabar europiečiai šį faktą vertina labai prieštaringai.

Taigi, ar tai buvo klaida? Daugelio Europiečių manymu – taip.

2007-ųjų plėtra – klaida?

Iš Eurobarometro sociologinių apklausų sužinome, kad bulgarus kaip ES narius itin nepalankiai vertina dauguma (maždaug po du trečdalius) Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Nyderlandų gyventojų – visi tie, kurie savo kailiu pajuto bulgarų antplūdį ne tik gerąja, bet ir blogąja prasme (pavyzdžiui, kalbant apie nusikalstamumą). Šiose šalyse bulgarai ir rumunai – nemėgstamiausios Europos tautos.

Beje, kai kuriose šalyse anksčiau į ES priimtų šalių vertinimą nemenką įtaką daro baimė dėl tolesnės ES plėtros. Pavyzdžiui, sociologai mano, kad prancūzai Bulgarijos atžvilgiu tokie nepakantūs (Bulgarijos priėmimą į ES nepalankiai vertina apie 62 proc.) todėl, kad baiminasi Turkijos narystės. Kaip ir Vokiečiai, kur Turkijos priėmimo į ES skeptikų yra lygiai tiek, kiek ir buvo ankstesnio Bulgarijos ir Rumunijos priėmimo priešininkų – 66 proc.

Beje, įdomu ir keista tai, jog tarp skeptiškiausiai ES plėtros atžvilgiu nusiteikusių šalių atsiduria ir Baltijos valstybės bei Lenkija.

“Nouvelle Europe” prezidentas Philippe’as Perchocas įsitikinęs, kad tai vėlgi susiję su asmenine patirtimi. “Šalyse, kuriose dar ne iki galo baigtas stabilizacijos procesas, gyventojai skeptiškai vertina etniškai nestabilias valstybes, tokias kaip Kosovas, Serbija ar Kroatija”, – dėsto analitikas.

Na, o tolerantiškiausiai ES plėtros atžvilgiu nusiteikę ispanai. Dauguma jų (daugiau nei 60 proc.) palaiko tolesnės ES plėtros idėją, ypač kalbant apie Turkijos priėmimą.

Dar 2007-aisiais tie patys ispanai bene mažiausiai iš visų europiečių prieštaravo, kad Bendrijos narėmis taptų Bulgarija ir Rumunija . Sociologai mano, kad tai buvo susiję su pigios darbo jėgos viltimis, su kaupu išsipildžiusiomis į Bendriją priėmus Baltijos šalis. Be to, Ispanija nė kiek neprieštarauja ir ES plėtrai Balkanų kryptimi, mat su šiomis šalimis apskritai turi mažai ryšių. Galiausiai, simpatijas Turkijai Ispanija jaučia nuo seno, o su šia šalimi ne taip seniai prisijungė prie Viduržemio jūros regiono sąjungos ir palaiko itin aktyvius prekybinius ryšius.