Dreamstime

Pagal paskiepytų žmonių skaičių Lietuva – viena iš paskutinių Europoje. Kad šios tendencijos greitai pasikeis – neatrodo. Gandais lietuviai dažnai linkę tikėti labiau nei medikų moksliniais argumentais, o daugelyje Europos šalių taikoma praktika skiepyti vaistinėse Lietuvoje atidėta mažiausiai iki kitų metų.

Jūratė ŽUOLYTĖ

Skiepijamės mažiausiai Europoje

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skiepus pripažįsta kaip veiksmingiausią gripo profilaktikos priemonę, apsaugančią nuo paties gripo ir jo sukeliamų komplikacijų. Atsižvel­giant į PSO rekomendacijas, skiepijimo nuo gripo mastas šalyse turėtų būti didžiulis: artėjant žiemos sezonui turėtų būti paskiepyti 75 proc. vyresnių nei 65 metų asmenų, jei įmanoma, šis tikslas turėtų būti taikomas ir rizikos grupei, kuriai priklauso lėtinių sveikatos sutrikimų turintys žmonės, nėščiosios ir vaikai.

Europos Taryba dar 2009 m. iškėlė tikslą, kad šalys šį rodiklį pasiektų iki 2014–2015 m. žiemos sezono. Praėjus keleriems metams pa­žiūrėta, kaip joms sekasi. 2011–2012 m. Ny­derlandai buvo vienintelė šalis, kuriai pavyko peržengti 75 proc. vyresnių žmonių paskiepijimo nuo gripo slenkstį. Labai netoli nuo tikslo buvo Didžioji Britanija su 74 proc. O štai Lie­tuvoje tais metais gripo sezono metu paskiepyta tik 9,4 proc. vyresnių nei 65 metų asmenų. Iš visų Lietuvos gyventojų paskiepyta tik 3,5 proc. Dabar šie skaičiai šiek tiek ūgtelėję, bet labai nedaug – Vilniaus visuomenės svei­­katos centro duomenimis, kasmet nuo gripo pasiskiepija tik 5–8 proc. lietuvių, kai Europos Sąjungos vidurkis siekia 50–80 proc.

„Pagrindinė priežastis, kodėl žmonės nesiskiepija, matyt, yra ta, kad vakcinos tapo savo sėkmės įkaitais. Jos yra tiek veiksmingos, kad žmonės nebemato ligų, jų grėsmės ir nebesupranta būtinybės skiepytis. Mes kartais ironizuojame, kad švariam žmogui nebereikia praustis. Taip ir čia. Bet epidemiologijos dėsniai labai griežti ir skaudžių pamokų, kas atsitinka, kai žmonės nesiskiepija, matome labai dažnai“, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos vedėjas, Vilniaus universiteto vaikų ligoninės direktoriaus pavaduotojas prof. Vytautas Usonis.

Jo nuomone, viena iš priežasčių, kodėl Lie­tuvos visuomenė vengia skiepytis, susiklostė istoriškai. „1990 m., kai atgavome nepriklausomybę, mums labai trūko daiktų. Būdavo atvejų, kai vaistus lagaminais iš užsienio veždavome. Tada atrodė, kad kai turėsime Europos standartus atitinkančių vakcinų, visa kita bus gerai. Tačiau per mažai dėmesio ir lėšų buvo skirta žmonių informavimui“, – pasakoja profesorius.

Daugiau nei tris dešimtmečius vakcinavimo srityje dirbantis medikas užtikrina – visos Europos Sąjungoje skiepijamos vakcinos yra saugios, veiksmingos, šių vakcinų kokybės kontrolė itin griežta. „Kažkodėl susidaro įspūdis, jog medikai yra lyg kokie maniakai, kurie aukoja vaikų sveikatą, kad jiems kažką įdurtų, o kažkas tuos vaikus gelbėja. Palaukite – mes rūpinamės vaikų sveikata ir turime mokslinių įrodymų, metodikų, kaip tai reikia daryti. Pirmiausia kalbėkime apie tai, o po to – apie visa kita“, – sako V.Usonis.

Profesorius infektologas Arvydas Laiš­konis priduria, kad vaikų skiepams visuomenė dar skiria dėmesio, tačiau apie suaugusiųjų skiepus beveik niekas negalvoja, nors taip būtų galima išvengti didelės dalies pavojingų ligų. „Kad ir tas pats gripas: kažkodėl susiklosčiusi nuostata, kad jis nepavojingas, kad galima vaikščioti sergant gripu ir savaime pasveikti. Tačiau komplikacijos gali būti labai sudėtingos, kartais net mirtinos“, – perspėja specialistas.

Demokratijos kaina – grįžtančios ligos

Gąsdinimai viešojoje erdvėje vienas už kitą baisesni: pradedant tuo, kad skiepai tiesiog neefektyvūs, baigiant baisiu šalutiniu poveikiu ar net mirtimi. Kuo garsiau medikai kartoja, kad skiepytis būtina, tuo stipresniu argumentu tai tampa atkakliems skiepų priešininkams – esą prieš žmones vykdomas medikų ir farmacininkų sąmokslas.

„Lietuva šiuo metu išgyvena etapą, kai daugėja žmonių, kuriems tapo prieinamos informacinės technologijos ir kartu – milžiniškas kiekis informacijos. Anksčiau niekas nediskutuodavo – buvo sąrašai, nuo ko reikia skiepytis, ir viskas. Dabar pateikiamos įvairios nuomonės apie skiepus, žmonės renka argumentus už ir prieš, ir kai kurie savo prioritetu pasirenka ne mokslo pasiekimus, o tam tikras baimes. Tokia, matyt, šiuo atveju yra demokratijos kaina“, – svarsto Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas.

Už laisvę turėti savo nuomonę mokame mes visi. Kai kurios ligos, laikytos jau išnykusiomis, grįžta žmonėms nustojus nuo jų skiepytis. Sveikatos specialistams didžiausią nerimą kelia tai, kad tėvai nusprendžia neskiepyti vaikų. Kauno visuomenės sveikatos centro Užkre­čiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėja Orina Ivanauskienė pastebi, kad kai kurie tėvai argumentų neieško – tiesiog pasiduoda madai: girdi, dabar tokia mada, tai savo vaikų neskiepysime ir mes. „Nors antivakcininis judėjimas pasaulyje vyksta jau ne pirmą dešimtmetį, medikai Vakaruose jau pastebi šio judėjimo atoslūgį: mat kai kurie tėvai, besižavintys natūralumu bei gamtiškumu, jau skaudžiai nudegė, o žiniasklaida, aišku, žinias apie tokių vaikų mirtį pateikė pirmuose puslapiuose“, – pasakoja ji.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.