"Veido" archyvas

Profesorius V.Vadapalas Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teisėju tapo prieš šešerius metus

Svarbiausiuose Europos teismuose teisėjais dirba tik keletas lietuvių. Vienas jų, Liuksemburge dirbantis prof. habil. dr. Vilenas Vadapalas, per šešerius darbo metus įgijo neįkainojamos patirties.

Tyrimais nustatyta, kad žmogus – vienintelis žinduolis, kuriam teisingumo sąvoka yra įgimta. Bent jau “New Scientist” žurnale neseniai paskelbti tyrimų, kuri žmogaus smegenų dalis atsakinga už teisingumo pojūtį, duomenys. Įdomu, ar toje pačioje smegenų dalyje gimsta mintys sprendžiant teismo bylas? Taip pat įdomu, kas gali spręsti, ar tinkamai vykdomas teisingumas?

Amerikietis rašytojas ir pilietinių teisių gynėjas Jamesas Baldwinas rašė, kad tas, kuris norėtų sužinoti, kaip šalyje vykdomas teisingumas, neturėtų to klausti policininko, advokato, teisėjo ar net gerai apsaugoto vidutinės klasės atstovo. Geriausia nueiti pas neapgintuosius, pas tuos, kurių teisėms apsaugoti labiausiai reikia teisės, ir paprašyti juos paliudyti apie teisingumą šalyje.

Žilais senovės Kinijos laikais Konfucijus matė kitą teisingumo pusę, teigdamas, kad išsilavinusiam žmogui prieinamas visuomenės taisyklių žinojimas ir jų vykdymas, todėl jis kalbėjo apie išsilavintą žmoniškumą. Pats būdamas teisėjas, jis teigė, kad “didžiausia garbė ne niekad nesuklupti, bet suklupus kiekvieną kartą pakilti”.

Tuo tarpu Liuksemburge dirbančiam ES Bendrojo Teismo teisėjui prof. habil. dr. Vilenui Vadapalui atrodo, kad teisingumo taip pat negalima atskirti nuo supratimo ir net nuo gailestingumo. “Kita vertus, čia reikia vengti kraštutinumų – gerai žinoma, jog marksizmo klasikai pernelyg supaprastino teisingumą, teigdami, kad jis yra klasinis reiškinys: suvokimą, kas teisinga, lemia ekonominės bei socialinės-klasinės žmogaus būties sąlygos. Tačiau iš tikrųjų nėra “turtingųjų teisingumo” ir “vargšų teisingumo” – teisingumas visiems turi būti vienodas. Teisėjas visų pirma turi ginti žmogaus teises ir laisves, nepaisydamas žmogaus rasės, tautybės, tikybos, lyties, politinių pažiūrų, socialinės padėties. Todėl Temidės akys užrištos – nematydama ginčo šalių, ji teisingai atsveria kiekvienam jo dalį. Panaši ir teisėjo mantijos simbolinė prasmė: mantija slepia žmogaus asmenį, neleidžia pasireikšti jo asmeninėms mintims ir jausmams, nes jis atstovauja ne sau, o teisingumui”, – teigia V.Vadapalas.

Gyva teisė

Priminsime, kad V.Vadapalas Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teisėju tapo prieš šešerius metus. Tuos metus Liuksemburge jis lygina su besikeičiančiu kaleidoskopu, kuriame – vis nauji šalių atstovų veidai ir įvairiausi jų argumentai, bylų puslapiai, įdomūs teisėjų pasitarimai, kaip spręsti vieną ar kitą bylą.

Europos Sąjungos Bendrąjį Teismą, kuriame teisėjauja V.Vadapalas, paprasčiau būtų vadinti Europos komerciniu teismu. “Iš tikrųjų mūsų darbe sujungti du pradai – visų pirma administracinis, nes byloje paprastai ginčijami ES institucijų aktai, dažniausiai Europos Komisijos sprendimai. Kita vertus, daugelis bylų yra ekonominės-komercinės, nes ginčas būna dėl sąžiningos ar nesąžiningos įmonių konkurencijos, ar įmonių susijungimas nesukurs dominuojančios įmonės, kuri diktuos savo valią konkurentams ir kainas vartotojams, ar valstybės įmonei suteikta pagalba neiškreips konkurencijos sąlygų ir nestums iš rinkos kitų įmonių”, – paaiškina V.Vadapalas.

Atkreiptinas dėmesys, kad šiame teisme ES teisės ir teismo darbo kalbos išmanymas dar nėra viskas: pasirodo, ES teisėjo darbui galutinai perprasti prireikia net dvejų metų. “Bet tai įdomus darbas, – tvirtina pašnekovas. – Nes teisėjo darbas čia yra “gyva teisė”, ji esant įvairiausioms gyvenimo situacijoms tiesiogiai veikia įmonių ar piliečių teises.”

Vienas įdomiausių teisėjui įsiminusių pavyzdžių – žymioji “Microsoft” byla prieš Europos Komisiją, baigta nagrinėti 2007 m. Priminsime, jog 2004 m. Komisija priėmė sprendimą, kad “Microsoft” neteisėtai, piktnaudžiaudama savo dominuojančia padėtimi rinkoje, atsisakė teikti suderinamumo informaciją konkurentams. Tuo Komisija siekė užtikrinti “Microsoft Windows” ir kitokių serverių programų funkcinį suderinamumą jų bendram veikimui užtikrinti.

Kitas nustatytas pažeidimas – “Windows client PC” operacinės sistemos sujungimas su “Windows Media Player” (filmų ir muzikos leistuvu) į vieną parduodamą prekę, nepaliekant galimybės vartotojui įsigyti šiuos produktus atskirai.

Komisija skyrė “Microsoft” 497 mln. eurų baudą. Teismas šioje byloje turėjo spręsti, ar “Microsoft” padėtis rinkoje buvo dominuojanti.

“Nustatę, kad Komisija neapsiriko dėl rinkos, turėjome dar vertinti, ar per visą pažeidimų laiką buvo išlaikyta dominuojanti padėtis. Byloje taip pat buvo sudėtinga techninė problema: “Microsoft” atstovai teigė, kad jeigu jie suteiks konkurentams Komisijos reikalaujamą informaciją, šie “klonuos” jų sukurtą operacinės programos automatinio kopijavimo fenomeną, kai visi grandies serveriai veikia tarsi vienas. Buvo akivaizdu, kad “Microsoft” gina savo intelektinę nuosavybę ir vertingas komercines paslaptis”, – pasakoja V.Vadapalas.

Teismo sprendimas numatė, kad “Microsoft” neprivalo atskleisti savo programų šaltinių kodų. Konkurentai turėtų prašyti “Microsoft” kompanijos licencijų tokiems produktams kurti. Įpareigojimas būtinas tam, kad šioje rinkoje išliktų veiksminga konkurencija. “Manau, toks sprendimas svarbus šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame ryškėja milžiniškų įmonių dominavimas, kai rinkoje sunkiai išgyvena mažesni konkurentai. Beje, “Microsoft” nepateikė apeliacijos dėl teismo sprendimo”, – prisimena V.Vadapalas.

Beje, pastaruoju metu išryškėjo tendencija, kad Europos Komisija koncentruoja savo dėmesį į veiksmus, keliančius didžiausią žalą verslui ir vartotojams. Todėl neatsitiktinai daugelis jos iškeltų bylų yra bylos prieš didžiausias įmones, o kai kurios baudos jau viršijo milijardą eurų. Tarkim, 2008 m. Komisija, nutarė, kad didžiausi automobilių stiklų gamintojai – “Asahi”, “Pilkington”, “Saint-Gobain” ir “Soliver” penketą metų dalijosi rinkas, tad skyrė šioms įmonėms baudas, kurių bendra suma siekia 1,38 mlrd. eurų. 2009 m. Komisija, nusprendusi, kad “Intel” korporacija piktnaudžiavo savo dominuojančia padėtimi, siekė išstumti konkurentus iš rinkos, skyrė 1,06 mlrd. eurų baudą.

Paprastai įmonės, nubaustos tokiomis baudomis, nedvejodamos skundžia Komisijos sprendimus ES Bendrajam Teismui. Šios bylos reikalauja ypatingo dėmesio ne tik dėl to, kad ieškovai ginčija daugybę faktų ir kelia daug teisinių ginčijimo pagrindų, bet ir dėl to, kad jas nagrinėjant turi būti suteiktos garantijos, paprastai taikomos baudžiamosiose bylose: nekaltumo prezumpcija, teisė į gynybą ir kt. Ieškovas taip pat dažniausiai ginčija, kad bauda yra proporcinga pažeidimo sunkumui.

Lietuviškos bylos ES teismuose

Iki šiol trijuose ES teismuose buvo įregistruotos 22 lietuviškos bylos. ES Teisingumo Teisme dar nagrinėjamos ar jau išnagrinėtos 12 bylų: dvi Komisijos bylos prieš Lietuvą ir dešimt bylų, kuriose Lietuvos teismai ir Mokestinių ginčų komisija uždavė ES Teisingumo Teismui prejudicinių klausimų. ES Bendrajame Teisme užregistruotos šešios bylos: dvi Lietuvos Respublikos bylos prieš Komisiją, trys Lietuvos fizinių ir juridinių asmenų bylos prieš Komisiją ir viena byla prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklai ir dizainas). ES Tarnautojų Teisme – keturios Lietuvos piliečių bylos. Be to, Lietuvos Respublika, kaip suinteresuota šalis, dalyvauja kai kuriose kitose bylose.

Pasak V.Vadapalo, ES Teisingumo Teisme išnagrinėtos lietuviškos bylos yra reikšmingos teisinei praktikai. Didžiausio rezonanso sulaukė Rinau byla (2008 m.). Šioje byloje pirmą kartą pritaikyta prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra. Svarbu, kad vaiko teisių apsauga tapo pakankamu pagrindu skubiai procedūrai, kuri taikoma nedažnai.

Ypač reikšminga 2008 m. Teisingumo Teismo išnagrinėta Lietuvos Seimo narių grupės prejudicinė byla, kurioje Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas klausė, ar 2003 m. direktyvai dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių neprieštarauja Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo norma, nesuteikianti vartotojui laisvės rinktis elektros energijos perdavimo ar skirstomojo tinklo savo įrenginiams prijungti. Byla svarbi ne tik dėl ekonomikai ir teisei reikšmingo klausimo, bet ir dėl to, kad į ES Teisingumo Teismą kreipėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tuo pripažindamas ES teisės svarbą sprendžiant Lietuvos Respublikos konstitucinius klausimus.

Teisingumo Teismas pripažino, kad jam pateikto klausimo sprendimas svarbus kuriant ES elektros energijos vidaus rinką. Teismas nustatė, kad ES gali nukreipti vartotojus link vieno ar kito sistemos (perdavimo ar skirstomojo tinklo) tipo, nors ir su sąlyga, kad tai būtų daroma dėl nediskriminacinių priežasčių ir objektyviai pagrindžiant. Taigi sistemos vartotojai turi teisę į prieigą prie elektros energijos sistemos, tačiau valstybės narės gali nuspręsti, kad prijungiama bus prie tam tikro tipo tinklų.

Apie teismą

Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas (dabar – ES Bendrasis Teismas) buvo įsteigtas 1988 m. Visų pirma tam, kad perimtų iš Europos Bendrijų Teisingumo Teismo konkurencijos, valstybės pagalbos, personalo ir kitas juridinių ar fizinių asmenų bylas, kuriose sprendžiamas klausimas dėl ES institucijų veiksmų ar neveikimo teisėtumo, įmonėms ar piliečiams padarytos žalos, taip pat dėl kontraktų, kuriuos sudarė ES institucijos.

ES Bendrajame Teisme, kaip ir Teisingumo Teisme, yra 27 teisėjai, kuriuos, pasiūlius valstybėms narėms, šešeriems metams skiria valstybių narių tarpvyriausybinė konferencija bendru valstybių sutarimu. Bendrojo Teismo sprendimus galima skųsti Teisingumo Teismui.

Pats bylos iškėlimas teisme ir jos nagrinėjimas šalims yra nemokamas. Gal dėl to čia jau galima išvysti “nuolatinių klientų”, kurie nuolat kelia ieškinius dėl to, kad Europos Komisija esą nepagrįstai nekelia bylų jų konkurentams dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi ar dėl kartelio, suteiktos valstybės pagalbos ar dėl viešųjų pirkimų konkurso rezultatų. Ir neretai toks bylinėjimasis būna sėkmingas.