Lietuviai yra tiesiog specialistai savo gyvenimą pasidaryti maksimaliai nepatogų ir prieš svarbius įvykius susikurti chaosą.

Kuo arčiau Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, tuo daugiau sumaišties visur atsiranda. Štai ūkio ministrė Birutė Vėsaitė gegužės mėnesį nusprendė pasiskraidyti ir suskelti keletą šou, ir viską darė taip nuoširdžiai, kad su ministro postu teko atsisveikinti tiesiog žaibiškai. Naujasis ūkio ministras turės pasiekti viršgarsinį greitį, jei norės bent minimaliai pasiruošti pirmininkavimui. O jei dar bus pradėta klibinti ir sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio kėdė, tada svečiams apskritai pasirodysime kaip išdrikę nesusipratėliai.
Bet ir tai dar ne viskas: jei teismas birželio mėnesį nuspręs paskelbti sprendimą Viktoro Uspaskicho ir Darbo partijos byloje, galime neabejoti, kad šis surengs nepakartojamą pasirodymą ir visiems atvykusiems priverks pilnas kišenes, Lietuvą prilygindamas mažų mažiausiai Šiaurės Korėjai.
O jei liepos mėnesį per homoseksualų eitynes į areną žengs Petras Gražulis su savo svita, tuomet apie bent pakenčiamai sklandų pirmininkavimą apskritai galime užmiršti, nes tada gal kokį mėnesį būsime linksniuojami per užsienio žiniasklaidos priemones. Ir, žinoma, ne iš pačios geriausios pusės.
Jau dabar aišku, kad ne iš pačios gražiausios pusės pasirodysime ir bendru Vilniaus miesto vaizdu. Nemaža dalis darbų taip ir nebus atlikta, nes nespėsime, mat mūsų meistreliai pasižymi ypatingu atsipūtimu. Gatvių duobės asfaltuojamos ir šaligatviai klojami niekur neskubant, parūkant, jokiu būdu nedirbant viršvalandžių ir Vilniaus valdžiai padrąsinant, kad vis tiek nespėsime. Kad mūsų sostinė atrodytų kuo išskirtiniau, pasistengė tiek savivaldybė, tiek darbus vykdančios bendrovės, taigi dabar Vilniaus centras daugelyje vietų išraustas, klojami vamzdžiai, įrenginėjami šuliniai, tarsi šių darbų nebuvo galima atlikti anksčiau ar vėliau.
Na, o centrinėje automobilių arterijoje – Geležinio Vilko gatvėje statomas viadukas yra tiesiog chrestomatinis pavyzdys, kaip nereikia elgtis. Jame nei rytą, nei dieną, nei vakare nebeišsisklaido kilometrinės automobilių spūstys. Ši arterija susiaurinta per pusę, tai tęsiasi jau pusmetį ir tęsis dar daugiau nei pusmetį. Tūkstančiai žmonių po valandą ir ilgiau sėdi spūstyje, o prie viaduko dažniausiai darbuojasi vos trys keturi atsipalaidavę darbininkai. Kai pradėsime pirmininkauti, šia gatve “Litexpo” rūmų link nuolat kursuos automobiliai su svečiais ir su švyturėliais, taigi paprastiems miestiečiams kamščiuose teks praleisti dvigubai ilgiau.
Tai ir yra elementarūs pavyzdžiai, kaip mes savo gyvenimą pasidarome nepatogų. Kyla klausimas, ką čia galima pakeisti. Išeičių visada yra. Juk į viaduko statybos sąlygas buvo galima įrašyti dvigubai trumpesnį laiką, tuomet jį statytų dvigubai daugiau darbininkų, o juk galima dirbti ir dviem pamainomis. Taigi šiandien viadukas, o galbūt ir kiti statiniai jau būtų užbaigti.
Ir čia kalbėjau tik apie mūsų pačių susikurtas problemas, o juk per pirmininkavimą ES Tarybai tų problemų sočiai gausime dar ir iš šalies. Na, tarkime, jei Airijos pirmininkavimo metu Europos Parlamentas nenubalsuos už 2014–2020 m. finansinę perspektyvą, tuomet mes tikrai žaliuosime ir mums tai bus vienas didelis galvos skausmas. Nors kai galvą skauda nuolat, tuomet tokie mažesni galvos skausmai, kaip V.Uspaskichas, P.Gražulis ar kažkoks viadukas, visiškai nebejaudina. Tik tuo ir belieka guostis.