2011-aisiais Lietuva, beje, pirmoji iš Baltijos šalių, pirmininkaus Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO). Sausio 12–13 d. Vienoje vyks Lietuvos pirmininkavimo ESBO pradžios renginiai, o gruodį Vilniuje bus surengta ESBO Ministrų tarybos sesija. Kokį indėlį į šią organizaciją gali įnešti Lietuva ir ką pirmininkavimas gali duoti Lietuvai, teiraujamės ESBO generalinio sekretoriaus Marco Perrino de Brichambaut.

PROGNOZĖS: Kokių pokyčių ESBO galime laukti po pernai metų pabaigoje įvykusio šalių narių susitikimo Kazachstano sostinėje Astanoje?
M.P.B.: Kaip žinote, šis forumas surengtas po vienuolikos metų pertraukos, ir tai buvo septintas susitikimas organizacijos istorijoje. Jis buvo svarbus daugeliu atžvilgių. Visų pirma į vieną vietą susirinko 25 vyriausybių atstovai – daugiausia aukščiausio lygio vadovai. Tai rodo, kad šalims ši organizacija yra labai svarbi.
Reikšminga tai, kad Astanoje buvo diskutuojama labai aktualiomis temomis, ir ne tik per bendrus posėdžius, bet ir dvišalius pokalbius. Taigi Astanoje buvo sprendžiama ne viena svarbi problema, susijusi tiek su konfliktais tarp įvairių šalių, diskutuoti siūlymai, kaip užtikrinti daugiau saugumo ir stabilumo kuo didesnėje teritorijoje ir sukurti saugią bendruomenę.
Astanos susitikimas išskirtinis ir čia pasirašyta deklaracija. Norėčiau pabrėžti, kad joje atsispindi esminiai ir kartu unikalūs ESBO principai. Unikalūs tuo požiūriu, kad ši organizacija sujungia visas individualaus ir bendro saugumo dimensijas. Viename dokumente atsispindi įvairių šalių ir labai skirtingos patirtys. Antra vertus, įsitikinome, kad nors Azijos ir Europos šalys labai skirtingos, jų suvokimas apie saugumą labai panašus.
Beje, pastarąjį kartą toks dokumentas pasirašytas dar devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai pasaulis buvo dar visiškai kitoks. Tačiau nuo to laiko labai daug kas pasikeitė.

PROGNOZĖS: O kodėl toks susitikimas nė karto neįvyko per pastaruosius 11 metų?
M.P.B.: Geras klausimas. Pirmiausia tai buvo labai sudėtingi metai. Per juos išgyvenome rugsėjo 11-ąją, Irako karą, JAV administracijas, kurios nebuvo per daug nusiteikusios atviroms diskusijoms, vis didėjantį Rusijos nepasitenkinimą tarptautiniais saugumo susitarimais. Taigi buvo daug veiksnių, lemiančių įtampą tarp 56 ESBO narių.
Tuo pat metu ESBO buvo tarsi vieta, kur galima suprasti, kas vyksta aplinkui, čia buvo pasirašomi politiniai susitarimai, susiję net su tokiais opiais ir svarbiais klausimais, kaip karinis konfliktas tarp dviejų ESBO narių – Rusijos ir Gruzijos.
Tad aš noriu tik pasidžiaugti, kad šalys narės rado drąsos organizuoti bendrą susitikimą, susitikti Astanoje ir netgi susitarti dėl bendros deklaracijos – tai, mano nuomone, yra nemažas laimėjimas ir pokytis.

PROGNOZĖS: Ar tai bus sudėtingas uždavinys Lietuvai – pirmininkauti ESBO?
M.P.B.: Lietuvai pirmininkauti padės nemažai palankių aplinkybių. Pirmiausia – jau minėta Astanoje pasirašyta deklaracija. Be to, palankus veiksnys yra JAV ir Rusijos santykių “perkrovimas”. Puiki bei darbinga ir atmosfera tarp Europos Sąjungos, Rusijos bei JAV. Galiausiai jums pasitarnaus jūsų pačių rimtas požiūris ir įsitraukimas į ESBO reikalus.

PROGNOZĖS: O ką konkrečiai Lietuva gali ir duoti ESBO, ir pasiekti pati, pirmininkaudama šiai organizacijai?
M.P.B.: Pirmiausia teks dirbti ties ESBO veiksmų plano patvirtinimu. Gera žinia ta, kad ES labai remia ir palaiko tokio veiksmų plano pasirašymą, tad Lietuva turės paramą.
Pats bendriausias kiekvienai pirmininkaujančiai šaliai keliamas uždavinys – sukurti daugiau stabilumo ir saugumo Europoje. Juk iš tiesų Europa nėra tobula. Mėgstu pasitelkti veidrodžio atspindžio palyginimą. Organizacija yra tarsi kiekvienos iš savo narių veidrodinis atspindys. Ir ji yra gera tiek, kiek geri yra ją sudarantys komponentai. O Europos veidrodis ilgą laiką buvo gerokai aprasojęs. Tačiau dabar vaizdas ryškėja, ir Lietuva gali labai pasitarnauti, kad Europa taptų geresnė.

PROGNOZĖS: Ar tikite, kad veiksmų planas bus pasirašytas per Vilniuje gruodžio mėnesį vyksiančią ESBO Ministrų tarybos sesiją?
M.P.B.: Manau, kad dokumento pasirašymas jau yra pasiekęs paskutines stadijas – Astanoje veiksmų planas buvo patobulintas penktą kartą. O šiais metais vyks labai intensyvios diskusijos dėl visos veiksmų plano koncepcijos. Ar 2011 metais Vilniuje bus susitarta dėl galutinio plano varianto, priklausys nuo to, ar pajudės iš vietos įšaldyti konfliktai, pavyzdžiui, tokie kaip tarp Gruzijos ir Rusijos. Jei taip, tai bus galimybė konsoliduoti veiksmų planą. Tam prireiks daug ginčų, daug geros valios, puikaus vadovavimo, didelio sutarimo tarp organizacijos narių.

PROGNOZĖS: Užsiminėte apie bendrą ESBO koncepciją. Ar nemanote, jog ši organizacija turi per daug tikslų, kad juos reikėtų konkretinti ir susikoncentruoti ties svarbiausiais?
M.P.B.: ESBO narės yra net 56 šalys, ir ši organizacija susiduria su pačiais įvairiausiais klausimais. Jie sprendžiami dviem lygmenimis. Pirmasis – Saugumo taryba, kuri susitinka kiekvieną savaitę. Tai nuolatinė, diversifikuota ir gyva diskusija. Jos veiklos uždaviniai keičiasi neprognozuojamai, atsižvelgiant į besikeičiančią situaciją.
Kitas lygmuo – sprendimų įgyvendinimas. Tai reikalauja konkretaus veiksmų plano, kuris leistų atsižvelgti į besikeičiančią situaciją ir judėti į priekį.
Lietuvai reikėtų sudaryti savotišką svarbiausių regiono klausimų paketą. Dabar daugiausia kalbama apie saugumo ir pasitikėjimo didinimą regione bei visoje organizacijoje. Tačiau svarbūs bus ir tokie klausimai, kaip narkotikų keliai, žiniasklaidos laisvė, žurnalistų apsauga, – tai, esu tikras, ir Lietuvai aktualios temos.

PROGNOZĖS: Kai kalbama apie saugumą, Lietuvai labai svarbus energetinio saugumo aspektas. Ar manote, kad ESBO gali padėti jį padidinti?
M.P.B.: Lietuva šioje srityje jau ėmėsi iniciatyvos. Neseniai Vilniuje kaip tik šiuo klausimu vyko didelis susitikimas. Beje, tuo suinteresuota ne tik Lietuva. Energetinis saugumas rūpi Rytams, Vakarams, Šiaurei, Pietums – visiems regionams. Ką turime padaryti? Nuo bendro suvokimo apie energetinį saugumą ESBO pastangas turime sutelkti konkrečių regionų problemoms spręsti. Konkrečiai turiu omenyje ES ir Rusijos bendravimo energetikos srityje problematiką. Turime išgryninti galimybes ir perspektyvas.

PROGNOZĖS: Taigi visos didžiausios problemos, su kuriomis susiduria ESBO, vienaip ar kitaip siejasi su Rusija – tiek energetinis saugumas, tiek konfliktas su Gruzija. O juk pats pateikėte veidrodžio metaforą, sakėte, kad kiekviena organizacija – tarsi jos narių atspindys. Ar Rusija šiuo atveju neiškreipia šio atspindžio?
M.P.B.: Rusija yra galingiausia valstybė tarp visų ESBO narių ir kartu tai labai dinamiška, sparčiai besivystanti visuomenė. Rusija labai aktyviai dalyvauja visose ESBO derybose, susijusiose tiek su organizacijos susitarimais, tiek su jos vertybėmis. Tai reiškia, kad ši šalis suvokia ESBO tikslų kompleksiškumą, bendrumą ir jų neignoruoja.
Rusija bendradarbiauja ir tariasi visais svarbiausiais klausimais, pradedant energetiniu saugumu, baigiant teisiniais ir ekonominiais klausimais, demokratiniais rinkimais, žmogaus teisėmis, žiniasklaidos ar religijos laisve, aplinkosaugos reikalais. Galiausiai – kai kuriuos klausimus Rusija pati iškelia. Pavyzdžiui, judėjimo laisvė. Kitaip sakant, Rusija noriai diskutuoja ir bendrauja su visomis ESBO narėmis visais svarbiausiais klausimais.

PROGNOZĖS: Tačiau Rusija nėra linkusi taip glaudžiai bendradarbiauti, jei kalba pakrypsta apie Gruziją. Ar šiuo atveju kojos nepakiša ESBO galiojantis vieno veto principas, sudarantis galimybes Rusijai stabdyti konflikto sprendimą?
M.P.B.: Gruzijos problema yra bene svarbiausia tarp ESBO narių, ir šiuo klausimu vyksta nuolatinės diskusijos. Būtent dėl nesutarimų šiuo klausimu Astanoje nepavyko pasirašyti veiksmų plano.
Tačiau tai natūralus procesas, ir tokios diskusijos neišvengiamos. Dialogas būtinas, ir Lietuva, beje, yra viena aktyviausių šio dialogo dalyvių. Svarbu tai, kad skirtingą poziciją turinčios pusės kalbasi tarpusavyje ir artėjama susitarimo link.
Jei kalbėsime apie vieno veto principą, panašiomis nuostatomis vadovaujasi daugelis tarptautinių organizacijų, pradedant G-20, baigiant NATO. Niekada nebus lengva pasiekti konsensuso ten, kur dalyvių yra daug ir jie visi skirtingi. Ir būtent vieno veto teisė užtikrina, kad bus pasiektas visus tenkinantis kompromisas, iki kurio laukia daug susitarimų bei kampų gludinimo, ir kurio nebūtų, jei būtų vadovaujamasi, pavyzdžiui, daugumos principu.
Toks principas gali atrodyti nepatogus, tačiau jis garantuoja, kad kai bus pasiektas susitarimas, visi iki vieno juo bus patenkinti ir nusiteikę vykdyti susitarimo sąlygas.
Juk nors vadovaujamės vieno veto principu, per pastaruosius 10 metų buvo labai sudėtingų klausimų, kuriuos reikėjo išspręsti, ir mes visą laiką judėjome į priekį. Visos ESBO narės rodė norą leistis į kompromisus ir siekti galutinio susitarimo.