BFL

Estijos gynybos ministras Martas Laaras pareiškė, kad jo šalis, būdama pati mažiausia iš trijų Baltijos valstybių, gynybai išleidžia beveik tiek pat, kiek Lietuva ir Latvija kartu sudėjus.

Žymus Estijos politikas, reformų tėvu tituluojamas, šiuo metu gynybos ministro postą užimantis Martas Laaras nuo kuklumo pertekliaus, žinia, nemirs. Tai būtent jis atnešė į Estijos valstybės vyrų viešąją kalbą madą visados kiek perdėti savos šalies laimėjimus, ypač – kitų dviejų Baltijos kamynių sąskaita. Šios kalbėjimo manieros esmę kadaise labai taikliai apibūdino liberalcentristas Algis Čaplikas, pastebėjęs, kad tuo metu, kai lietuviai, ypač nuvažiavę į Europą, nedrįsta pasigirti savo laimėjimais, estai veikia pagal principą “tris procentus augimo turi, keturis rašo, penkis sako”.

Lietuva didžiuodavosi kariuomene

Šis principas, kad ir kaip nepatiktų kaimynėms, davė vaisių, ir Estija jau seniai laikoma moderniausia ir toliausiai pažengusia iš visų Baltijos valstybių tiek ekonominių reformų, tiek moderniųjų technologijų diegimo, tiek griežto valstybės pinigų naudojimo, leidusių pergyventi krizę veik be skolų ir įsivesti eurą, požiūriu.

Lig šiol buvo tik viena sritis, kurioje Lietuva ne be pagrindo didžiavosi savu pranašumu prieš kitas Baltijos seses, – tai karinės pajėgos. Tikriausiai dar pamename, kad prieš dešimtmetį, kai būsimąja Baltijos šalių naryste tiek Europos Sąjungoje, tiek NATO gana smarkiai abejota, buvo iškeltas šūkis “vienas – vienas”. Išvertus iš diplomatinio žargono, tai reiškė siūlymą, kad jeigu neišeina į ES ir NATO priimti iš karto trijų Baltijos šalių, tuomet reikia priimti į kiekvieną organizaciją bent po vieną. Duodant suprasti, kad Estija savo ekonomika atitinka ES reikalavimus ir turi kvietimą stoti, o Lietuva savo ginkluotųjų pajėgų dydžiu bei parengtimi atitinka NATO reikalavimus ir gali tapti Aljanso nare, truktelėdama įkandin ir Latviją su Estija.

Tai buvo teisinga, nes netgi stojant į NATO 2004-aisiais mūsų šiaurinės sesės, palyginti su Lietuva, turėjo labiau butaforines, nei veiksmingas, kariuomenes. O Lietuvos specialiųjų pajėgų eskadronai tuo metu antrus metus sėkmingai kovėsi Afganistane. Dar prieš penketą metų, kai NATO priskyrė Lietuvos, Latvijos ir Estijos brigadas Danijos divizijai, o šios karininkai ėmėsi mokyti jų karininkus operatyvinio meno, vienintelius mūsiškius danai laikė šio to vertais.

Įstoję į NATO pamiršome gynybą

Deja, viskas keičiasi. Nelaistomas medis anksčiau ar vėliau nuvysta, taip, keletą metų negaudama pakankamo finansavimo, nuvyto ir Lietuvos kariuomenė.

Nepakankamas gynybos finansavimas buvo toji bėda, kurią Lietuvai dar nuo pat derybų dėl stojimo į NATO pradžios nurodydavo Aljanso ekspertai. Tiesa, tuo pat metu pabrėždami, kad svarbiausia – ne momentinis karinių išlaidų dydis, o stabilus augimas, planuojant po kurio laiko pasiekti NATO norma laikomus 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai yra akivaizdus valstybės kandidatės pasiryžimas ateityje atitikti standartus buvo svarbiau, nei atitikimas stojant į Aljansą.

Tačiau Lietuva pasielgė lygiai atvirkščiai: patį didžiausią gynybos išlaidų dydį pasiekėme prieš pat įstodami į NATO, 2003-iaisiais, – 1,48 proc. BVP. Jau nuo kitų metų, kai Lietuva kartu su Latvija, Estija ir dar septyniomis Vidurio bei Rytų Europos valstybėmis tapo visateise NATO nare, karinės išlaidos ėmė mažėti: 1,4 proc. BVP 2004-aisiais, vėliau trejus metus po 1,2 proc. BVP, kol galiausiai nusiritome iki dabartinių 0,88 proc.

Tiesą sakant, taip gudravome ne mes vieni – įstojusios į Aljansą santykines karines išlaidas pradėjo mažinti ir Bulgarija, Rumunija, Vengrija, Čekija. Bet šiose dar nuo “socialistinio lagerio” laikų dideles sovietinio tipo kariuomenes turėjusiose valstybėse visą laiką vyko ginkluotųjų pajėgų modernizavimas ir pritaikymas prie NATO specializacijos, kurio sudėtinė dalis buvo ženklus pajėgų mažinimas. O Lietuva, kaip ir Latvija ar Estija, savo ginkluotąsias pajėgas tik kūrė.

Nuo pat 2005-ųjų iki 2008-ųjų pabaigos tiek Latvijos, tiek Estijos karinės išlaidos BVP nuošimčiu nuolat lenkė Lietuvos gynybos išlaidas. Perskaičiavus gynybos išlaidas, skirtumas tampa tiesiog stulbinantis: 2004-aisiais, stojimo į Aljansą metais, Lietuvos gynybos išlaidos vienam gyventojui sudarė 13,2 tūkst., o Estijos – 14,5 tūkst. JAV dolerių. 2007-aisiais, paskutiniais “riebiais”, krizės nepaliestos ekonomikos metais, lietuvis gynybai išleido 18,8 tūkst., o estas – 21,5 tūkst. dolerio.

M.Laaras perlenkia, bet nedaug

Estijos pažanga gynybos finansavimo srityje tuo labiau turėtų deginti visą tą laiką Lietuvą valdžiusių socialdemokratinių Vyriausybių akis, kad mūsų šiauriniai kaimynai sugebėjo vienu metu didinti ne tik gynybos, bet ir socialinės saugos išlaidas, taip pat – turėti nedeficitinį biudžetą ir, užuot prisidarę skolų, kaip Algirdas Brazauskas su Gediminu Kirkilu, sukūrė Rezervo fondą, iš kurio toliau sėkmingai finansavo gynybą 2009–2010 m. Tuo metu Lietuva ir Latvija turėjo žiauriai pjauti kariuomenės biudžetą.

Visa tai vyko nepaliaujamų NATO vadovų raginimų valstybėms narėms nemažinti gynybos išlaidų fone. Kiekviena valstybė, sugebanti visą Europą apėmusios finansų krizės metais ne tik palaikyti, bet netgi auginti savo įsipareigojimus Aljansui, sulaukia padėkos iš NATO būstinės ir įgyja moralinę teisę auklėti atsilikėlius.

Tokios progos parodyti Estijos pranašumą kaimynių atžvilgiu M.Laaras tiesiog negalėjo praleisti ir neseniai Liepojoje drėbė: “Pernelyg maži biudžetai trukdo bendradarbiauti nacionalinėms Latvijos, Lietuvos ir Estijos pajėgoms. Tai verčia nerimauti. Dėl šios priežasties Latvija negalėjo patvirtinti ateinančių metų Baltijos gynybos koledžo biudžeto, kad galėtų užtikrinti sėkmingą jo plėtrą ateityje.”

Pareiškimas buvo padarytas tuoj po to, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gynybos ministrai pasirašė komunikatą, kuriame užtikrino siekį didinti bendrą Baltijos šalių gynybos sistemų integraciją.

Žinoma, pareiškimas, esą Estijos nacionalinių ginkluotųjų pajėgų biudžetas beveik prilygsta bendram Lietuvos ir Latvijos biudžetui, buvo, švelniai sakant, nieko bendra neturintis su tikrove, bet jis visiškai atitinka M.Laaro stilių kalbėti iš “didžiojo esto” pozicijų. Juk kas imsis skaičiuoti, koks ten tas Estijos gynybos biudžetas ir kiek jis viršija Latvijos ar Lietuvos, ypač kad estai savo biudžeto dydį nurodo eurais, latviai – latais, lietuviai – litais. Pareiškimas, kad iš trijų Baltijos šalių tik Estija sugeba pasirūpinti savo gynyba ir netrukus skirs jau 2 proc. BVP, o “Latvija ir Lietuva greitai gali tapti ne gynybos tiekėjomis, bet vartotojomis”, – padarytas. Pikčiausia, kad iš esmės jis atitinka tikrovę.