Lietuvos sostinė tapo partijų tarpusavio rietenų bei konkurencijos ir gausybės brangių projektų, kurie finansuojami tik ES parama ir paskolomis, auka.

Vilniečiai, savo sumokamais gyventojų pajamų mokesčiais maitindami kitas savivaldybes, patys turi tenkintis sostinės gyvenimo poreikių neatitinkančiu biudžetu. Sostinės mero Artūro Zuoko politiniai oponentai daro viską, kad parodytų mero bejėgiškumą, ir vilniečiams tenka susitaikyti su skurstančios sostinės kasdienybe.

Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai prasidėjo netikėtai: „Eurostatas“ pranešė, kad pagal šalyje sukuriamą BVP vienam gyventojui pralenkėme estus (Lietuva pasiekė 70 proc., o Estija – tik 68 proc. ES vidurkio), o šalies premjeras Algirdas Butkevičius pranešė apie Lietuvos sostinės Vilniaus bankrotą.

Estų pralenkimą BVP dydžiu vienam gyventojui ir 28 proc. mažesnio darbo užmokesčio Lietuvoje fenomeną ekonomistai aiškina paprastai: reikšmingą Lietuvos ekonomikos dalį sudaro į eksportą orientuota apdirbamoji pramonė, kuri yra imli kapitalui, o štai Estijos ūkis labai priklausomas nuo paslaugų sektoriaus, kuris imlesnis darbui. Tad lietuviams tenka daugiau sumokėti už kapitalą, estams – už darbą, todėl estų gyvenimas yra geresnis.

Bet kaip paaiškinti tai, kad estai net sunkmečiu sugebėjo išsaugoti savo viešųjų finansų stabilumą, o Lietuvos sostinė bankrutuoja? Ką reiškia Lietuvos piliečiams tai, kad šalies premjeras Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pradžioje paskelbia, jog valstybės sostinė yra finansiškai nemoki? Ar tai reiškia, kad Lietuvos politikai žada pradėti elgtis atsakingiau, nei elgiasi šiandien, ir sustabdyti Lietuvos slinkimą prasiskolinusios Graikijos link?

Premjeras A.Butkevičius tik dar kartą pagarsino tai, kas seniai buvo žinoma: Vilniaus savivaldybė yra finansiškai nemoki, nes sostinės finansiniai įsipareigojimai, palyginti su planuojamomis pajamomis, siekia 208 proc. (vien paskolos sudaro 118 proc. metinio biudžeto). Kitais metais sostinei pažadėta atiduoti nebe 42, o 50 proc. mieste surenkamo gyventojų pajamų mokesčio. Mūsų valstybės sostinei, ką tik tapusiai pirmininkavimo ES Tarybai centru, bus suteikta trumpalaikė Finansų ministerijos paskola.

Tos papildomos lėšos, kurių atsiras savivaldybės biudžete, 2014 m. turės būti skirtos skoloms mokėti, o ne naujiems grandioziniams projektams vykdyti. Šiandien sostinei lieka 366 mln. Lt gyventojų pajamų mokesčių, nors mieste planuojama surinkti 40 proc. visoje šalyje sumokamų tokių mokesčių, kurių bendra suma siekia apie 1,5 mlrd. Lt.

Nereikia būti nei dideliu ekonomistu, nei matematiku, kad suprastum, jog tie papildomi 8 proc. gyventojų pajamų mokesčių Vilniaus nei per metus, nei per dvejus neišgelbės. O nauji projektai pilasi kaip iš gausybės rago: vilniečių pinigų reikės ir šiukšlių surinkimui bei perdirbimui, ir atliekų deginimui, ir aplinkkeliams, ir gatvių platinimui bei remontui, ir savivaldybės taksi įmonei, ir naujosioms savivaldybės avialinijoms. Ką jau kalbėti apie būtinybę toliau tvarkyti miesto viešojo transporto sistemą. Nepamirštama ir Guggenheimo muziejaus idėja.

Beveik visiems projektams siūloma ES parama, bet sostinei reikia prisidėti ir savo pinigų dalimi. Ji nėra didelė, sudaro nuo keliolikos iki kelių dešimčių bendro projekto vertės, bet ją reikia turėti. Jei neturi, tenka skolintis. O jei skoliniesi, tai turi būti tikras, kad bus pajamų, kurios leis paskolas grąžinti. Tačiau politikai dirba vieną kadencija, ir paskolas dažnai reikia grąžinti ne pasiskolinusiems ir ES pinigus „įsisavinusiems“, bet atėjusiems po jų. Nėra jokios abejonės, kad po tokio premjero pasisakymo Vilnius miesto savivaldybės skola turėtų pradėti brangti. Už tai taip pat reikės sumokėti vilniečiams.

Tai nėra pirmas aukšto rango politiko ar pareigūno siunčiamas signalas, kad tikroji šalies finansinė padėtis kitokia, nei rodo oficialūs skaičiai. Dalis valstybės skolos yra paslėpta savivaldybių finansiniuose dokumentuose. Prieš kelias savaites Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas pranešė, kad augančios šalies savivaldybių skolos yra vienas didžiausių rizikos veiksnių visai Lietuvos bankų sistemai. Centrinio banko vadovas perspėjo, kad jei bus neatsakingai elgiamasi, galime turėti rimtų problemų, nes savivaldybių konsoliduoti įsiskolinimai (paskolos ir skolos savivaldybės įmonėms bei kitiems kreditoriams), savivaldybių skolos limitai turi tendenciją didėti. Šiandien jų skolos limitas siekia 75 proc. metinio surenkamo biudžeto, ir jei tendencija išliks, tai greitai visos savivaldybių surenkamos lėšos turės būti skirtos skoloms grąžinti. Jei savivaldybių skolos būtų grąžinamos ir įmonėms, galėtų sušlubuoti ir finansų sektorius.

Sėkmingai dirbantis Druskininkų meras, savo miestą pavertęs klestinčiu sveikatingumo kurortu, Ričardas Malinauskas tokius perspėjimus vertina kaip perdėtus ir patikina, kad savivaldybės sugeba susiskaičiuoti savos skolas bei mokamas palūkanas. Bet perspėja, kad savivalda negali gyventi bado dieta, ir jei nebus persvarstytas savivaldybių finansavimas, kai kurios savivaldybės gali atsidurti prie bankroto slenksčio. Arba Lietuvos miestai bus nutriušę, apleisti, gatvės neremontuotos ir neapšviestos.

R.Malinauskas primena, kad 2008 m. pabaigoje Lietuvoje prasidėjus ekonominiam sunkmečiui, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė nurėžė maždaug 30 proc. lėšų, skiriamų savarankiškoms savivaldybių funkcijoms – komunaliniams ūkiams, miestams tvarkyti, projektams finansuoti. Bet ar miesto, kuris surado savo ekonominę nišą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, kasmet pritraukdamas šimtus tūkstančių sveikatingumo turistų, mero žodžiai galioja ne tik Druskininkams, bet ir kitiems Lietuvos miestams, kuriuose pradeda vyrauti tik iš socialinės paramos gyvenantys piliečiai?

Vis daugiau signalų, kad rengiant ES finansuojamus projektus Lietuvos miestuose ir miesteliuose klastojami šalies faktiniai demografiniai duomenys. Kai norima užsitikrinti didesnį ES finansavimą realizuojant vandenvalos, viešųjų pastatų renovavimo, miesto infrastruktūros gerinimo projektus, nurodoma, kad gyventojų yra tiek, kiek buvo prieš 10 metų, ir net prognozuojamas jų skaičiaus stabilizavimasis. Tai reiškia, kad neteisingai suprojektuoti ir pastatyti vandenvalos įrenginiai neveiks, viešieji pastatai bus pustuščiai, o miestuose įrengtose aikštėse nebus kam džiaugtis fontanais ir poilsio zonomis. Bet visa tai jau dabar kainuoja šimtus milijonų ar milijardų ir guls sunkia šių įrenginių, pastatų, aikščių, fontanų eksploatavimo našta ant dažnai apskritai nemokių, iš socialinių pašalpų gyvenančių asmenų pečių.

Šalies politikoje, pilnoje populizmo, menkų administracinių gebėjimų ir populistų noro rinkėjams kasmet pateikti naujų Lietuvos klestėjimo įrodymų, kuriam dar nepajėgiame užsidirbti patys ir esame priversti skolintis, yra didelių pavojų, kurie mus gali nuvesti klaidingais keliais. Jei bus ignoruojama tai, kad ES finansuojamų projektų gausa ir patrauklios bet neatsakingos investicijos Lietuvai tampa sunkia našta, galima atsidurti prie blizgančios, bet perskilusios geldos ir su milžiniškais įsipareigojimais, kaip atsitiko Graikijai.