“Veido” interviu su ką tik Nidoje pasibaigusio Thomo Manno festivalio dalyviu,  žurnalistu Leonu Stepanausku, kuris renginio metu pristatė savo knygą “Tomas Manas ir Nida”.

Pirmajį daug metų Vokietijoje gyvenančio žurnalisto Leono Stepanausko knygos „Tomas Manas ir Nida“ leidimą solidusis Šveicarijos ir visos germaniškosios erdvės dienraštis “Neue Zürcher Zeitung“ savo recenzijoje pasveikino tokiais žodžiais: „Lietuva stengiasi atgaivinti senus savo ryšius su Vakarais. Tokių pastangų išraiška – Vilniuje šiuo metu išleista knyga, kurioje primenamas nežinomas „lietuviškas“ laikotarpis Tomo Mano gyvenime..“
Germanistiką Vilniaus universitete studijavęs ir vėliau žurnalistu tapęs L.Stepanauskas didelę savo gyvenimo dalį pašventė ieškodamas atsakymo į klausimą kodėl Tomas Manas, vienas reikšmingiausių XX a. rašytojų ketvirtojo dešimtmečio pradžioje sumanė iš Bavarijos sostinės Miuncheno vasaros atostogoms persikelti į Nidą. Taigi pokalbis su L.Stepanausku.

L.S.: Gūdžiame sovietmetyje į Nidą laisvai įvažiuoti nebuvo galima. O leidimo jokio aš neturėjau. Kartą Rusnėje lankiausi pas žinomą žveją p. Jurginaitį ir jis mane slaptai pervežė į Nidą: ten jis veždavo šieną, tad paslėpęs tame šiene mane ir atvežė. Vietinis girininkas pasirodė esąs didelis patriotas ir mane čia apiformino kaip darbuotoją. Taigi pradėjau dirbti, o kartu ir domėtis Th.Manno palikimu Nidoje. Juk tuomet čia dar buvo nemažai žmonių, kurie prisiminė gyvąją istoriją.

VEIDAS: Taigi, ką išsiaiškinote, kaip atsitiko, kad humanistas, žmogaus teisių gynėjas leidosi kelionėn į sovietinio lagerio šalį – į Rytų Vokietiją?
L.S.: Tada jis pasakė: „Jeigu aš dabar nevažiuočiau į Rytų Vokietiją, aš nesijausčiai pačiu savimi“. Jis buvo tikras, kad Rrytų vokiečiai nori girdėti šnekant apie bendrą Vokietijos istoriją ir kultūrą. Jei Th.Mannas nebūtų apsilankęs Rytų Vokietijoje, būtų buvę sunkiau atkurti ir jo namelį. Kai jis apsilankė Rytų Vokietijoje, Rytų Berlyne buvo atidarytas jo archyvas ir tai sutapo su mano atvažiavimu į Berlyną. Lietuvoje reikėjo pagrįsti namelio išsaugojimą, o Rytų Vokietijoje taip pat prasidėjo susidomėjimas Thomu Mannu. Aš parašiau laišką Thomo Manno žmonai Katiai, tuomet gyvenusiai Ciuriche ir teiravausi visokių klausimų. O ji man atsakė, kad ko aš čia klausinėju paštu, pasiūlė geriau atvažiuoti. Taip ir prasidėjo artimi mano ryšiai su Th.Manno šeima. Taip išaugo mano galimybės pažinti šios šeimos autentišką istoriją ir ją aprašyti. Savo darbus ir sudėjau į knygą „Tomas Manas ir Nida“. Mano tyrimai rodo, kad Th.Mannas gyveno aukštesnėse sferose, filosofinėje erdvėje.
Įdomi detalė: kai Lenkija pateikė Lietuvai ultimatumą, Th.Mannas savo dienoraščiuose rašė, kad jei lenkai žygiuos į Kauną, vokiečiai irgi tuoj pat žygiuos link Kauno. Joks kitas Europos rašytojas to nerašė.
Beje, kaip supratau, Th.Mannui labai padėjo jo žmona Katia. Jei ne Katia, tai gal jis net nebūtų emigravęs į JAV, ir kaip rodo Vokietijos archyvai, Hitleris būtų su juo susidorojęs.

VEIDAS: Kokia dabar Th.Manno festivalių prasmė Nidoje?
L.S.: Rašytojo anūkas Fridas Mannas šiemet pasakė, kad Th.Mannas mokė, kaip savo kultūrą reikia išvesti į pasaulį, taip pat kaip propaguoti savo kultūrą. Tarkime, iš Th.Manno mes galime pasimokyti, kaip jis Šilerį, J.W..Goethe ar Wagnerį į pasaulį vedė.
Štai po dviejų metų mes švęsime Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo metines. Vis dar sutinku žmonių, kurie nesupranta, kam čia mes propaguojame tą Th.Manno namelį. Bet čia yra mūsų galimybė išvesti savo kultūrą į platų pasaulį.
Šiais laikais mes dažnai pamirštame turinį ir reikšmę, dažnai užsiimame visokiais skambaliukais. Th.Mannas parodė, kokia turi būti kūrybinio žmogaus strategija, parodė kaip įvesti savo kultūrą į kitas. Esu tikras, kad Nida, Th.Manno namelis gali būti mūsų kultūros tiltas į pasaulį. Mes turime formuluoti, kaip padaryti Lietuvos kultūrą pasaulio kultūros dalimi. Turime padaryti tai ko nesame padarę. Todėl kas tikrai yra Lietuvos patriotas, tas turi prisidėti prie K.Donelaičio 300 gimimo metų minėjimo. Tai yra turtas, kuriuo reikia žavėtis.
Kartu reikia budinti Lietuvos mokyklas, stiprinti lietuvių kalbos ir literatūros pamokas. Žiniasklaida taip pat turi atlikti savo darbą. Ir svarbiausia, kad visi lietuviai keistųsi, nes dabar dauguma lietuvių vieni kitus naikina.
Kas brandino prieškario Lietuvą? Maironis, Šalkauskis ir kt. Kai žmonės supras, kad reikia ne tik pinigų turėti, bet ir suvokti, suprasti, turėti savo kultūrą, tada viskas ir bus kitaip. Taip pat svarbu, kad tie renginiai, festivaliai nepavirstų paprastu pliusiuko padėjimu. O pasiektų žmones. Na, o svarbiausia, – mes turime išmokti gerbti savo kultūrą, kaip tai pavyko tarkime vokiečiams.

VEIDAS: Ar vokiečiai šiandien žino XX a. Lietuvos istoriją?
L.S.: Nepakankamai gerai. Ir šiandien vokiečiai nelabai suvokia, ką lietuviams reiškė sovietinė okupacija. Bet vokiečius tikrai sukrečia smulkmenos, kai kas papasakoja apie sovietų nusikaltimus Lietuvoje. Kita vertus, juk tuo pačiu metu kapituliavo Prancūzija. Tad kam tada gali rūpėti Lietuva, kai tuo pačiu metu kapituliuoja Prancūzija.

VEIDAS: Matėte Vokietijų susijungimą. Kaip jis atrodė iš vidaus?
L.S: Tas susijungimas buvo būtinas. Jis negalėjo įvykti nei viena minute vėliau. Bet gal jam reikėjo geriau pasirengti. Iš tiesų tai nebuvo susijungimas, tai buvo Rytų Vokietijos prisijungimas. Rytų Vokietijos žemės savarankiškai prisijungė prie Vokietijos Federacinės respublikos ir tapo federacijos nariais. Jaunimas iškart tapo laimingas: jis galėjo keliauti, ieškoti naujų galimybių. Bet buvo ir labai daug nusivylusių žmonių. Atsirado daug bedarbių, daug anksčiau nebuvusių problemų, žlugo didelė dalis Rytų Vokietijos pramonės. Dalies šių problemų buvo galima išvengti.