Šiandien etiketą išmanyti turi ne tik diplomatai, politikai ar verslininkai, bet praktiškai visi savo srities profesionalai, kurie nori daug pasiekti ir užmegzti naudingų ryšių.

„Etiketu domisi tie jaunuoliai, kurie labiausiai tuo suinteresuoti, – pradedant visuomenininkais ir baigiant jaunaisiais verslininkais. Mat etiketo išmanymas jaunajam lyderiui tampa ne tik dideliu pranašumu, bet jau ir būtinybe, – mano politikos mokslų studentė Akvilė Rutkauskaitė, neseniai dalyvavusi mokymuose apie etiketą. – Tiesiog tai suteikia žmogui pasitikėjimo savimi atsidūrus bet kokioje aplinkoje ir padeda išvengti nemalonių situacijų.“
Taigi šiais laikais ir Lietuvoje etiketas tampa ne tik solidžių politikų bei verslininkų rūpesčiu – jam vis didesnę reikšmę teikia ir kiti visuomenės atstovai. Rezultatai jau pastebimi. Garsaus etiketo specialisto Armino Lydekos teigimu, mes jau visa galva lenkiame amerikiečius ar rusus, ką jau kalbėti apie, tarkim, baltarusius. „Palyginti su prancūzais, italais ar ispanais, padėtis dar gana prasta, – pripažįsta specialistas. – Tačiau nors daugelio etiketo subtilybių ir neišmanome, nesakyčiau, kad lietuviai būtų nevykėliai.“
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus taip pat mano, kad mūsų verslininkai tikrai neiškrinta iš bendro konteksto. „Seniai praėjo laikai, kai lietuviai verslininkai vaikščiodavo raudonais švarkais ir baltomis kojinėmis”, – juokauja jis ir priduria, kad bent jau rimti, seniau versle besisukantys verslininkai savo išvaizdai ir elgesiui tikrai teikia nemažai reikšmės.

Progų išprusti buvo nedaug

Į etiketo reikalus besigilinančio Giedriaus Drukteinio tvirtinimu, daug painiavos kyla dėl to, kad etiketo sąvoką vartojame labai plačiai, ja apibūdindami ir manieras (bendražmogiškumu grįstą seniausiais laikais susiformavusią socialinio elgesio sistemą), ir protokolą (apimantį tarpvalstybinius santykius, bendravimą tarp aukšto rango pareigūnų bei taikomą apeigoms ar ceremonijoms), ir patį etiketą (aukštesnio sluoksnio elgesio taisyklių visumą, susiformavusią dvaruose). „O kur dar skirstymas į įvairius pogrupius, tarkim, istorinio laikmečio, geografinės teritorijos ar tam tikras religinio elgesio normas“, – vardija G.Drukteinis.
Nors dažnam lietuviui tinkamo elgesio subtilybės dar kelia problemų, kažin ar galėtume tikėtis ko nors daugiau – juk palankių progų puoselėti geras manieras pasitaikė mažai. Atsigręžę į istoriją matome, jog etiketas, gero elgesio pavyzdžiai, pasirodantys mūsų žemėse, buvo neatskiriami nuo priešiškai nusiteikusių jėgų, tad nenuostabu, kad tai kėlė ne norą perimti, bet veikiau atmetimo reakciją. „Buvo aišku, kad svetimi ponai iš gražių lėkštučių valgo marmeladą, užsigerdami arbatėle, o mes, „mužikai“, iš bokalų geriame alų“, – lygina ekspertas.
Nevertėtų užmiršti ir to, kad dar XIX a. lietuvių raštingumas buvo gana menkas. Dar labiau jam pakenkė 1864 m. Rusijos imperijos įvestas lietuviškos spaudos draudimas, o galiausiai toji visuomenės dalis, kuri vis dėlto iškilo ir buvo labiausiai išsilavinusi, sovietinės okupacijos metais nukentėjo labiausiai. Nenuostabu, kad tada rūpintasi žemiškesniais dalykais, o forma ir „įmantrybės“ nuėjo į antrą planą.
Ne kitaip buvo ir atkūrus nepriklausomybę. „Tada klausimas „kaip?“ būdavo sviedžiamas į šoną, svarbiausia tapo „kiek?“ ir „ką?“ – verslininkai pabrėždavo, kad svarbu ne kaip, o už kiek bus susitarta. Tuo metu etiketo žinių poreikio beveik nebuvo, – teigia doc. dr. Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė, skaitanti paskaitas etiketo temomis. – Vis dėlto netrukus padėtis pradėjo keistis, ypač kai atsirado daugiau ryšių su kitomis valstybėmis, kai mūsų žmonės ėmė daugiau keliauti, o mūsų verslininkai pradėjo skverbtis į užsienio rinkas.“

Neišmanymas kainuoja

Etiketo išmanymas versle turi vieną nepaneigiamą pranašumą – tai sutaupo laiko, o laikas, kaip žinome, yra pinigai. Tai padeda žmonėms atpažinti vienam kitą – suprasti, ar panašus jų intelektas, gyvenimo patirtis, požiūris į tam tikras vertybes ir ar jie gali sėkmingai bendradarbiauti.
„Prisiminkime lietuvių išmintį: pagal aprangą sutinka, pagal protą išlydi, taigi pirmasis įspūdis, santykių pradžia labai svarbu. Jei žmogus nesupranta, kaip reikia rengtis ar atrodyti arba jam tai nesvarbu, natūralu, kad bendravimas tampa gana atsargus ir santykių pradžia apsunkinama“, – tvirtina V.Sutkus ir prideda, kad jei toks verslininkas – tikrai protingas ir naudingas, tik ekscentriškas, per kurį laiką turinys laimės prieš formą. Vis dėlto toks vienas kito tyrinėjimas užtruks, o juk per tą laiką jau būtų buvę galima daug ką nuveikti.
Ž.Sederevičiūtė-Pačiauskienė juokauja, kad per seminarus jai jau nereikia įrodinėti, jog etiketas svarbus, – tai už ją padaro patys dalyviai. „Pavyzdžiui, su svarbiu užsienio verslo partneriu niekaip nesisekė sėkmingai baigti derybų. Galiausiai buvo padaryta pertraukėlė ir partneriai nuėję prie lango aptarinėjo automobilius. Kai paaiškėjo, kad lietuvio automobilis labai geras, naujausio modelio, derybos netruko sklandžiai pasibaigti. Problema ta, kad jei nesi linkęs elgtis dalykiškai, rodyti savo statuso drabužiais, kitomis detalėmis, tiesiog nekeli pakankamo pasitikėjimo ir reikia papildomų svertų parodyti, jog atstovauji solidžiam, finansiškai sėkmingam verslui“, – aiškina lektorė.
deracijos generalinis direktorius Danas