Pasak Lietuvos energetikos instituto direktoriaus prof. habil. dr. Eugenijaus Ušpuro, per pastarąjį dvidešimtmetį Lietuva energetikos ūkyje pridarė daug klaidų, o didžiausia klaida – delsimas ir abejingas požiūris į savo išsikeltus tikslus. Taigi, pokalbis su E.Ušpuru.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokių klaidų energetikos sektoriuje Lietuva padarė per pastaruosius 22 metus?
E.U.: Pagrindinė klaida, kad buvo priimamos geros energetikos strategijos, bet nė viena jų praktiškai nebuvo vykdoma.
VEIDAS: O jeigu jos būtų įgyvendintos, ką mes šiandien turėtume?
E.U.: Manau, kad ir dujų terminalą turėtume, ir diversifikuotą dujų tiekimą, ir elektros jungtis su Europos Sąjunga. Juk viskas, kas surašyta naujausioje energetikos strategijoje, buvo ir pirmojoje, ir vėlesnėse. O juk pirmoji energetikos strategija surašyta dar 1993 m.
VEIDAS: Kaip manote, ko energetikos srityje šiuo metu Lietuvai trūksta labiausiai?
E.U.: Mano nuomone, Lietuvai dabar labiausiai stinga suskystintų dujų terminalo, nes ir praėjus 22 metams po nepriklausomybės atkūrimo dujas mes gauname tik iš Rusijos. Ir už jas mokame itin brangiai, brangiau net už vokiečius. O kadangi dujas naudoja dauguma daugiabučius šildančių katilinių, tai tos brangios dujos yra didelė našta ir kančia daugumai mūsų šalies gyventojų.
Antras dalykas, kurio mums žūtbūtinai reikia, tai elektros jungtys su Vakarais. Dabar tik Dievui galime dėkoti, kad elektros energijos pasiūla rinkoje yra pakankamai didelė, ir elektros energijos iš Rusijos galime nusipirkti palyginti nebrangiai (pigiau, nei patys galime pasigaminti). Bet kažkada situacija gali pasikeisti, ypač pasibaigus krizei, ir elektros sektoriuje gali susiklostyti panaši padėtis, kokią dabar turime su dujomis.
Ir trečias dalykas, ką privalome turėti, tai savo elektrinę, kuri gamintų elektros energiją už konkurencingą kainą. Naujoji Visagino atominė elektrinė čia būtų gana gera išeitis. Beje, jos priešininkai nieko geriau nepasiūlo, nes dujomis, anglimis, mazutu kūrenamos elektrinės tikrai ne geresnė alternatyva.
VEIDAS: Lietuva ir mūsų kaimynės energetiniu saugumu rūpinasi skirtingai. Jūsų nuomone, kuri valstybė pasirinko geriausią ir greičiausią kelią?
E.U.: Gana ilgai turėjome atominę elektrinę ir estai su latviais mums pavydėjo pigios elektros energijos. Tačiau mes visiškai nesirūpinome savo ateitimi, tiesiog sėdėjome ir kažko laukėme. Be to, klaidingai manėme, kad patekus į bėdą mums pagelbės Elektrėnų elektrinė. Bet dabar ji menka talkininkė, nes dujos pabrango penkis kartus, o to niekas neprognozavo.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl jau daug metų Estijai ir Latvijai dujų pavyksta įsigyti pigiau nei Lietuvai?
E.U.: Taip yra todėl, kad mes nemokame derėtis, nevažiuojame į Rusiją ir nesikalbame. Bet čia klausimas labiau politikams. O latvių santykiai su “Gazpromu” geresni dar ir dėl to, kad Latvijoje gyvena daugiau rusų, be to, jie turi požeminę dujų saugyklą, kuria pasinaudoti leidžia ir “Gazpromui”. Šis už tokią paslaugą atsilygina mažesnėmis dujų kainomis.
VEIDAS: Ar tikite, kad Lietuva pajėgi pasistatyti atominę elektrinę? Jei taip, tai kada tą elektrinė turėsime ir kiek ji kainuos?
E.U.: Viena Lietuva atominės elektrinės, žinoma, nepasistatytų, bet juk statome ne vieni – turime tris partnerius, o gal dar ir Lenkija įsitrauks į šį projektą. Žinome, jog “Hitachi” tokias elektrines, kokia bus Visagine, paprastai pastato per penkerius metus, tad visai realu tikėtis, kad 2020–2022 m. ši elektrinė jau pradėtų veikti.
VEIDAS: Dabar pateikiama daug visokių skaičiavimų, tačiau ar kalbant apie naujos elektrinės statybą, jos kainą, būsimą elektros kainą, jau yra įskaičiuotos ir būsimos šios elektrinės uždarymo išlaidos?
E.U.: Kiek žinau, taip.
VEIDAS: Kiek laiko Lietuva uždarinės senąją Ignalinos atominę elektrinę, kiek tai gali kainuoti ir kiek Lietuvai teks mokėti iš savo kišenės, o kiek iškaulyti iš ES?
E.U.: Pastaruoju metu daug strėlių ir kaltinimų paleista į “Nukem” pusę. Žinoma, ši kompanija nusipelno kritikos, bet ne tik ji. Čia kaip ir besiskiriančioje šeimoje – kažkiek kaltos būna abi pusės. Kitaip tariant, kalta ir “Nukem”, bet kartu ir buvusi bei esama Ignalinos atominės elektrinės vadovybė. Ji vadovavosi tokia filosofija, kad “Nukem” gavo pinigus, tai tegul viską daro ir už viską atsako. O mes sakydavome, kad toks mąstymas nėra teisingas, nes “Nukem” – tik vykdytoja, o projekto šeimininkė yra Lietuva ir IAE vadovybė. Taigi ji privalėjo kontroliuoti, tikrinti, patarinėti, bet to nebuvo. Kitaip tariant, Ignalinoje trūko šeimininkiško mūsų pačių požiūrio.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ar Lietuva pajėgi vienu metu projektuoti atominę elektrinę ir ruoštis jos statybai, įrengti elektros jungtis, statyti suskystintų dujų terminalą, tiesti trūkstamus dujotiekius ir atlikti masinę daugiabučių namų renovaciją?
E.U.: Nelabai. Kai išteklių turime ne itin daug, tikrai ne pats išmintingiausias sprendimas viską daryti vienu metu. Manau, iš pradžių reikėtų susidėlioti prioritetus ir pradėti nuo svarbiausių įgyvendinimo. Priešingu atveju mums neužteks nei pinigų, nei žmogiškųjų išteklių – specialistų. Juk kodėl vėluojama paleisti naująją Suomijos atominę elektrinę? Todėl, kad trūksta specialistų ir dalį darbų teko perdaryti iš naujo.
VEIDAS: Ar, jūsų vertinimu, Baltarusija pasistatys naują atominę elektrinę? Jei taip, tai kada?
E.U.: Padėtis Baltarusijoje labai neapibrėžta ir keista: pirma, ji neturi branduolinės energetikos specialistų, antra, neturi normaliai veikiančio branduolinės energetikos reguliatoriaus, kokį turime mes, trečia, baltarusiai šiam projektui neturi pinigų ir yra priklausomi nuo Rusijos malonės, ketvirta, jie neturi atominės elektrinės projekto ir net nėra jo matę, penkta, nepriklausoma ekspertizė taip pat dar neatlikta, o ją atlikti užtrunka mažiausiai dvejus metus. Priminsiu, jog anksčiau baltarusiai sakydavo, kad pirmasis atominės elektrinės blokas pradės veikti 2016 m., dabar jo veiklos pradžią nukėlė į 2018-uosius. Kai aš jiems aiškinu, kad tai neįmanoma, jie paprastai atsako: “Lukašenka pasakė, kad bus, vadinasi, bus.” Bet aš tuo netikiu.
VEIDAS: Kaip vertinate prieštaringojo Andriaus Janukonio pareiškimą, kad jis kviečiąs energetikos ministrą Arvydą Sekmoką į dvikovą, ir vis naujus jo  siūlymus, kaip esą galima atpiginti tai šildymą, tai elektrą? Ar tuose siūlymuose yra racionalaus grūdo?
E.U.: Taip, yra. Ypač tuomet, kai kalbama apie masiškesnį biokuro panaudojimą Lietuvoje. Juk biokuras šiuo metu trečdaliu pigesnis nei dujos. Ir siūlymas didinti biokuro jėgainių skaičių tikrai pamatuotas. Taip šildymą atpiginti būtų galima daugelyje vietovių. Tą liudija ir dabartiniai pavyzdžiai. Tarkime, Tauragės ar Ignalinos rajonų gyventojai už šildymą moka mažiau nei kitų rajonų gyventojai todėl, kad pas juos daug šilumos pagaminama iš biokuro.
Tačiau ir čia nereikėtų perlenkti lazdos: jei visi mesis prie biokuro, jo paklausa išaugs, kaina – taip pat, ir šildymas neatpigs. Todėl, mano nuomone, raginimai pereiti vien prie biokuro, nėra išmintingi. Mūsų instituto skaičiavimais, geriausia būtų, jei Lietuvoje 60 proc. šilumos būtų pagaminama iš biokuro, o 40 proc. – iš dujų ar kitų šaltinių. Kitaip tariant, reikalinga pusiausvyra. Lygiai taip pat keleto skirtingų šaltinių reikia ir elektros energijos ūkyje.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl po to, kai buvo išrastos atominės elektrinės, pastaruosius keliasdešimt metų jokių revoliucinių masinių energijos išgavimo būdų nei šaltinių atrasta nebuvo?
E.U.: Naujovių yra. Tarkime, trečios kartos branduoliniai reaktoriai daug pažangesni, ekonomiškesni ir saugesni nei antrosios, be to, jie palieka mažiau atliekų. O juk jau kuriamos ir ketvirtos kartos atominės elektrinės. Itin svarbu, kad prie jų bendradarbiaudami dirba įvairių šalių mokslininkai.
Tačiau visi šie darbai ir procesai trunka gana ilgai (neužtenka tik sukurti: reikia ir atlikti eksperimentus, pastatyti prototipus, viską išbandyti). Tarkime, ketvirtos kartos reaktoriai masiškiau statyti bus pradėti tik 2025 m. Beje, itin svarbu, kad juose jau bus išspręsta radioaktyviųjų atliekų problema.
Stipriai į priekį pažengta ir termobranduolinės energetikos srityje. Prie šio projekto prisideda itin daug išsivysčiusių valstybių, tad nenuostabu, kad jau statomas eksperimentinis termobranduolinis reaktorius. Jį irgi planuojama užbaigti apie 2025 m. O apie 2050 m. energijos gamyba termobranduolinėse jėgainėse gal jau taps masiniu reiškiniu.
Taip pat manau, kad iki 2025 m. pasaulyje bus stipriai pasistūmėta ir su vandenilio energetika.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kodėl brangsta visa energija, nesvarbu, kaip ji išgaunama: ir dujos, ir nafta, ir malkos, ir granulės. Nors iš tiesų jos turėtų brangti lyg ir skirtingu tempu.
E.U.: Taip yra todėl, kad vis daugiau žmonių pasaulyje nori gyventi komfortiškai. Ne tik europiečiai ar amerikiečiai, bet jau ir kinai, indai, o jų daugiau nei pustrečio milijardo. Kadangi energijos suvartojimas pasaulyje didėja stulbinamai greitai, natūralu, kad brangsta dujos, nafta ir mediena.
Antra priežastis – infliacija. Iš tiesų gal ne tiek brangsta energetiniai ištekliai, kiek pinga pinigai.
VEIDAS: Dabar labai madinga šnekėti apie alternatyvius energijos šaltinius: vėją, saulę, geoterminius, hidro- ir kitus. Bet ar Lietuvoje jie turi perspektyvų, ar jie ne per brangūs?
E.U.: Perspektyvų jie tikrai turi. Aš tikrai už tai, kad juos kuo plačiau naudotume, juolab kad Europos Komisijai esame įsipareigoję, jog iš atsinaujinančių šaltinių išgaunama energija sudarytų bent 23 proc. mūsų suvartojamos energijos. Beje, mes galėtume pasiekti ne tik tuos 23 proc., bet ir visus 30 proc.
Aišku viena, kad ateityje energija iš atsinaujinančių šaltinių bus pigesnė negu iš iškasamo kuro. Anksčiau ji buvo daug brangesnė, bet dabar taip nebėra. Tarkime, dabar vėjo jėgainėse pagaminti kilovatvalandę elektros energijos kainuoja tiek pat, kiek ir dujomis kūrenamoje Elektrėnų elektrinėje. O ateityje tos proporcijos dar labiau keisis alternatyvių energijos šaltinių naudai.