Ar labiau išlošė tos 2004 m. į ES priimtos šalys, kurios įsivedė eurą, ar tos, kurios ne?

Lietuviškai savivertei – smūgis žemiau juostos: kompleksus matant vis sparčiau žengiančių estų padus tenka papildyti ir latviškais. Pirmieji iš trijų Baltijos šalių veržęsi į euro zoną, likome treti. Maža to, Latvija paskui Estiją pakviesta į Tarptautinę ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (OECD) – elitinį turtingiausių pasaulio valstybių klubą, o mes likome šiapus jo durų.
Nuoskaudas net kai kurie ekspertai linkę skandinti samprotavimuose, kad šiuo metu euras – greičiau akmuo po kaklu nei pranašumas, o taupieji estai, nešdami įmokas į Europos stabilumo mechanizmo fondą, apmoka išlaidžiųjų turčių graikų skolas. Tad ką rodo skaičiai – ar eurui galioja liaudies išmintis „neskubėk ir būsi pirmas“?

Juodkalnijai Mastrichto kriterijų neprireikė
Gana iškalbingas pavyzdys, kad euras savaime nėra panacėja, rodo buvusios Jugoslavijos šalių pavyzdys. Kad ir kaip būtų keista, eurą čia turi ne tik Slovėnija, bet net ir ES nepriklausančios šalys Juodkalnija bei Kosovas. Oficialiai jos nėra euro zonos narės ir joms nereikėjo tilpti į Mastrichto kriterijus, kad pelnytų eurą. Po geopolitinių pokyčių kitos subyrėjusios Jugoslavijos šalys vietoje dinaro įsivedė savo valiutą, o Juodkalnijoje vis plačiau įsitvirtino Vokietijos markė. 2002 m. Vokietijai su euro pirmeiviais atsisakius nacionalinės valiutos, tarp pirmųjų euro turėtojų atsidūrė ir Juodkalnija. Panaši ir Kosovo euro istorija.
„Iš politinės pusės šios šalys nepriklauso euro zonai, jos neatitinka jokių narystės šioje zonoje reikalavimų. Jos tiesiog pasisavino šią valiutą. ES iš pradžių bandė prieštarauti, bet yra, kaip yra“, – aiškina DNB banko vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka.
Jiems nereikėjo investuoti į savo valiutos įdiegimą, jos saugumo užtikrinimą, keitimo mechanizmą – tarsi loterijoje teko lengviausias ir pigiausias būdas turėti patikimą valiutą. „Bet tai nereiškia, kad čia dėl euro ateina daug investicijų, o palūkanų normos labai mažos. Tai vienas įrodymų, kai euras nėra lemiamas veiksnys, o tik papildomas pranašumas“, – konstatuoja J.Rojaka.
Tik vienas rodiklis: pagal Pasaulio banko skaičiuojamą bendrojo nacionalinio produkto vienam gyventojui rodiklį (naujausi 2011 m. duomenys) Slovėnija, eurą įgijusi atitikdama Mastrichto kriterijus, bet penkeriais metais vėliau nei kaimynė Juodkalnija, ją lenkia daugiau nei triskart, liepą ES nare tapsianti Kroatija – beveik dukart. Tiesa, kitų subyrėjusios Jugoslavijos šalių – Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos ar kaimyninės Albanijos rodikliai prastesni už Juodkalnijos, bet, pavyzdžiui, eurą turintis Kosovas ir nuo šių gerokai atsilieka. Tad darytina išvada, kad valstybės ekonominę gerovę euras gali pagerinti, bet tik tuo atveju, jei yra ir visas komplektas kitų privalumų. Ir atvirkščiai – jis ne ekonominių bėdų užkardas, jei šalis daro daug klaidų.

Geriausia siekti euro, bet jo neįsivesti?
Lyderė tarp ES 2004 m. naujokių buvusi ir pirmoji iš jų eurą 2007 m. įsivedusi Slovėnija dabar išgyvena ekonominį nuokrytį. Per pastaruosius metus jos skolinimasis smarkiai pabrango. „Slovėnija patiria sunkumų, bet ne dėl euro. Problemų kilo dėl vidinių bėdų, pavyzdžiui, nebuvo privatizuotas bankų sektorius, neatsargiai elgtasi su šalies valstybinėmis įmonėmis“, – priežastis atskleidžia J.Rojaka.
Jeigu lygintume kitų anksčiau vieną valstybę sudariusių, o dabar dviejų šalių – nuo 2009 m. eurą įsivedusios Slovakijos ir jo neturinčios Čekijos įvairius rodiklius, pamatytume, kad Čekija pagal ne vieną jų pirmauja. Pavyzdžiui, tiesioginės užsienio investicijos Čekijoje siekia 5,4 proc. BVP, o Slovakijoje – 3,1 proc.
„Kiekviena šalis, turinti eurą ar ne, privalo atlikti namų darbus, o jie susiję su ilgalaike strategija: turi didinti savo konkurencingumą, stiprinti pozicijas užsienio rinkose, kas ypač svarbu mažoms atviroms ekonomikoms, kokie esame mes ir dauguma kartu su mumis į ES įstojusių šalių. Kita vertus, euras yra ir saugiklis nuo tam tikrų nesąmonių, kurių galėtų vykti šalies viduje: jei priklausai euro zonai, yra papildoma akis, kuri prižiūri procesus, ir nėra taip lengva vykdyti populistinę politiką“, – dar vieną euro zonos pranašumą nurodo J.Rojaka.
Tiesa, kaip rodo ir Graikijos pavyzdys, toji akis ne vienus metus buvo pusaklė. Ką ten Pietų šalys: 2011 m. rudenį Mastrichto kriterijų neatitiko nė viena euro zonos narė. Tik krizė privertė praregėti ir šiuo metu įgyvendinama tokia EK politika, kad neatsipalaiduotų ir jau priimtos į euro zoną šalys. Bet, Eurostato duomenimis, 2012 m. pagal valdžios sektoriaus deficitą (proc. BVP) į Mastrichto kriterijus tilpo tik penkios iš septyniolikos euro zonos narių. Tačiau, kaip gana sutartinai pabrėžia finansų ekspertai, tai ne euro zonos, o neatsakingumo krizė, kurią išgyveno kai kurios tiek eurą įsivedusios, tiek jo neturinčios šalys.   Vis dėlto gal ne veltui per trečdalį „Veido“ ir „Prime consulting“ elito apklausos dalyvių mano, kad geriausia Lietuvai būtų kuo ilgiau siekti euro, bet jo neįsivesti. Skamba kontroversiškai, bet būtent bandymas atitikti nusibrėžtus stabilios ekonomikos standartus verčia pasitempti, o pasiekę tikslą kai kurie atsipalaiduoja. Tik ne pavyzdingoji Estija.

Estai – didžiausi optimistai
Kad ir kaip ekspertai aukština drausmingą ir kryptingą euro zonos naujokę, pačių estų visaliaudinė euro euforija neapėmusi. Eurobarometras konstatavo, kad 2012 m. Estija buvo vienintelė iš euro zonos šalių, kurioje mažiau nei pusė gyventojų (46 proc.) manė, jog euras naudingas jų šaliai. Štai Liuksemburge ir Suomijoje tokių būta 70–71 proc. Kaip paaiškėjo, didžiausi euro entuziastai – labiau išsilavinę, didžiųjų miestų gyventojai. Vis dėlto estai Eurobarometrui pripažino, kad jų namų ūkio pajamos per metus pakilo 21 proc. ir pagal šį šuolį Estija septinta po euro zonos turtingųjų, o pagal viltis, siejamas su kitais metais, – pirma.
Tačiau devyni iš dešimties estų konstatavo, kad įvedus eurą kainos pakilo. „Maniau, niekas nebrangs, nes tikėjau valdžios kalbomis, kad visi bus labai teisingi ir nekels kainų. Deja. Viskas prasidėjo nuo restoranų ir paslaugų srities – kainos apvalintos į didesnę pusę, o paskui viskas brango labai reikšmingai ir sparčiai, – pasakoja beveik dvidešimt metų Taline gyvenantis Andrius Kulvietis. – Tačiau parvykęs į Lietuvą pamačiau, kad ir čia kainos panašios, Latvijoje – taip pat, nors euro čia nėra. Galų gale euras Estijoje buvo įvestas krizei einant į pabaigą, kainos per sunkmetį buvo kritusios, tad natūralu, kad turėjo pradėti kilti.“ A.Kulvietis primena dar vieną svarbų faktą – algos Estijoje visada buvo 20–30 proc. didesnės nei Lietuvoje.
Šio Talino gyventojo žodžius patvirtina ir „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto šių metų pradžioje atliktas tyrimas. „Beveik identiškas maisto produktų krepšelis keturių asmenų šeimai Lietuvoje kainuoja 280, Estijoje – 304, Latvijoje – 319 eurų per mėnesį. Taigi jis brangiausias euro neturinčioje Latvijoje. Tačiau įvertinus atlyginimų skirtumus, maisto išlaidų našta mažiausia Estijoje – skaičiuojant, kad šeimos pajamos siekia du vidutinius atlygius šalyje, maisto produktų krepšeliui čia pakanka skirti 22 proc. pajamų, Lietuvoje tam reikia 29 proc., Latvijoje – net 32 proc.“, – tyrimo rezultatus komentuoja „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto ekspertė Deimantė Urbonaitė.
„Mastermann“ bendrovės vykdomuoju direktoriumi dirbantis A.Kulvietis sako, kad euras labai patogus versle, ypač jei užsiimi eksportu, – supaprastėja ir skaidrėja bendravimas su tiekėjais, sutaupai valiutos keitimo išlaidas. Taliniečio įsitikinimu, bent jau verslininkai, dauguma ekonomistų ir kitų, gebančių lyginti ekonomikos skaičius, euro nekeiksnoja.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) analitikas Aleksandras Izgorodinas pateikia tokius iškalbingus skaičius: Estijoje 2011 m. įsivedus eurą metinė infliacija siekė 5 proc., tų pačių metų trečią ketvirtį ji padidėjo iki 5,3 proc., vadinasi, per tris ketvirčius infliacija paspartėjo 0,3 proc., o Lietuvoje per tą patį laikotarpį 1,3 proc. – nuo 3,3 proc. iki 4,6 proc. Vadinasi, Estija įsivedė eurą, bet kainos sparčiau kilo Lietuvoje. Estijos centrinio banko duomenimis, 2011 m. tiesioginių užsienio investicijų dalis Estijos BVP siekė 1,2 proc., o 2012 m. jau 7,3 proc. BVP. Lietuvoje – tik 1,8 proc. Nors, pripažįsta A.Izgorodinas, sėkmė šioje srityje net labiau priklauso nuo verslo aplinkos, o ši nuo biurokratizmo lygio, mokesčių naštos ir darbo santykių lankstumo. Kaip rodo įvairūs tarptautiniai rodikliai, Lietuva šiuo atžvilgiu, deja, ne progresuoja, o regresuoja.
Estijai prisijungus prie euro zonos, jos skola padidėjo 4 procentiniais punktais, bet ji vis tiek neįtikėtinai maža. Tad Estija kaip buvo iki euro, taip ir jį įsivedusi išliko atsakinga ir sėkminga valstybė. Nors diskusijų už ir prieš eurą buvo ir tebėra, jeigu estai priima sprendimą, jo siekia nesidairydami. Priešingai nei mes.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.