Lietuvą, besidžiaugiančią sėkmingu euro įvedimu, jau spėjo pasiekti nemažai blogų žinių apie eurą ir euro zonos šalis.

Euro zonos šalių ekonomika stagnuoja. Bendras euro zonos šalių augimas 2014 m. sieks apie 1 proc. Tai reiškia, kad jų BVP vis dar nebus pasiekęs aukščiausio prieš nuosmukį buvusio 2008 m. lygio.

Iš trijų didžiausių euro zonos ekonomikų, sudarančių apie 70 proc. euro zonos BVP, geriausiai atrodo Vokietija. Jos metinis BVP augimas III ketvirtį siekė 1,2 proc. Prancūzijoje ir Italijoje jis siekė atitinkamai vos 0,2 ir –0,7 proc.

Kaip rodo naujausias gruodžio mėnesio pirkimo vadybininkų indeksas „Markit“, artimiausiu metu euro zonos šalių laukia lėtas augimas. Italijoje ir Prancūzijoje indeksas rodo neigiamas augimo perspektyvas. Tarp ES šalių yra ir augančių ekonomikų (pvz., Airija, Makedonija, Malta, Lenkija, Baltijos šalys). Vis dėlto jų svoris bendrame ES BVP yra santykinai mažas ir neatsveria smunkančių ekonomikų.

Lėtas euro zonos augimas patvirtino tai, ko buvo tikėtasi, taigi nieko nenustebino. Tačiau naujienų vis dėlto yra. Pavyzdžiui, jau antrąją naujų metų savaitę euras dolerio atžvilgiu smuko į prieš devynerius metus buvusias žemumas. Taip rinkos sureagavo į keletą įvykių.

Pirma, paskelbta, kad gruodžio mėnesį per metus euro zonoje kainos sumažėjo 0,2 proc. Kainų mažėjimas yra nesuderinamas su Europos centrinio banko (ECB) pozicija ir tikslu užtikrinti, kad kainos per metus augtų vidutiniškai po du procentus. Tai reiškia, kad ECB, norėdamas spartinti kainų augimą ir stimuliuoti ekonomiką, tikriausiai imsis kontroversiškai vertinamo kiekybinio skatinimo. Skatinimas yra tuomet, kai centrinis bankas „spausdindamas“, tai yra daugindamas, pinigus superka valdžios skolą bei kitus vertybinius popierius ir taip didina bendrą pinigų kiekį, kitaip tariant, juos „atskiedžia“. Tad, nors Lietuvoje eurai nauji, apskritai euras – jau gerokai pasidėvėjęs.

Antra, euras dar labiau krito Vokietijoje prasidėjus kalboms, kad Graikijoje sausį vyksiančius rinkimus tikriausiai laimės kairiųjų populistų partija „Syriza“. Ši partija žada atsisakyti taupymo ir reformų programos, kurią pasižadėjo vykdyti mainais už paskolą, gautą iš ES, kai nebesugebėjo suvaldyti pašlijusių valstybės finansų. Vokietijoje pradėta diskutuoti, kad, priešingai nei 2010 ar 2011 m., Vokietija yra pasirengusi svarstyti Graikijos pasitraukimo iš euro zonos galimybę.

Kokia viso to svarba Lietuvai? Stojome į euro zoną su mintimi, kad didžiausios euro ir euro zonos problemos jau praeityje. Bent taip teigė tie, kurie buvo optimistiškiausiai nusiteikę dėl euro įvedimo Lietuvoje. Tai nebuvo tiesa tuomet, nėra tiesa ir dabar – metų pradžios naujienos iš euro zonos tai tik patvirtina. Įstojome į euro zoną, kurios ekonominės perspektyvos neaiškios, šalys nevykdo būtinų reformų ir yra smarkiai įsiskolinusios, o ekonomines problemas bandoma spręsti tiesiog dauginant ir leidžiant į rinką vis labiau nuvertėjančius eurus. Gal Lietuvoje euras įvestas ir sėkmingai, bet dėl paties euro ar euro zonos šalių artimiausios ateities džiūgauti nėra ko.

Įdomu, kad naujoji Lietuvos valiuta yra kur kas labiau politizuota nei buvusi. Įsivedusi valiutų valdybos modelį 1994 m. Lietuva parodė, kad jos prioritetas yra pinigų stabilumas. Sutarėme, kad lito patikimumas yra ekonomikos pagrindas. Per kilusias ekonomines krizes demonstravome, kad pinigų stabilumas ir vengimas pagundos imtis pinigų politikos, tai yra dauginti pinigus ir leisti juos į rinką, – buvo sunki, bet teisinga pozicija. Litą depolitizavome, apsaugojome nuo politikų ir bankininkų įgeidžių, ir tai pasiteisino.

Tačiau dabar Lietuvoje pradeda cirkuliuoti valiuta, kurios atžvilgiu vykdoma visai kitokia, net priešinga politika. Euras tampa vis labiau politizuotas, tai yra vykdant pinigų politiką, dauginant pinigus ir nuleidžiant palūkanas praktiškai iki nulio siekiama visai kitų, o ne pinigų stabilumo tikslų. Siekiama gelbėti neatsakingų šalių viešuosius finansus, palaikyti finansų sistemos stabilumą, mažinti euro zonos šalių skolas, gaivinti niekaip neatsigaunančią ekonomiką. Pavyzdžiui, ekonomistai prognozuoja, kad sausio 22 d. ECB turėtų paskelbti naują euro zonos pinigų politikos etapą, per kurį ECB pirks euro zonos šalių obligacijas ir taip į rinką bus paleista nuo pusės iki vieno trilijono naujų eurų. Taip siekiama atgaivinti ekonomiką ir paspartinti kainų augimą.

Lietuva, kaip visavertė euro zonos šalis, yra ir ECB vykdomosios valdybos narė, dalyvaus priimant pinigų politikos sprendimus. Kokia bus Lietuvos pozicija dėl šių klausimų, kurie ilgainiui nulems Lietuvoje cirkuliuojančių naujųjų pinigų ateitį?

Viena vertus, tai, kad Lietuvoje valiutų valdybos modelis sėkmingai veikė 20 metų ir jo nebuvo atsisakyta, leistų galvoti, kad Lietuva kartu su Vokietija turėtų skeptiškai vertinti ECB vykdomą politiką ir kiekybinį skatinimą. Ekonomikos problemos nebus išspręstos prileidžiant į rinką naujų pinigų, nuvertinant eurą, prisiperkant skolos vertybinių popierių ir taip naujais pinigais finansuojant prasiskolinusių bei neatsakingų šalių valdžios skolą.

Kita vertus, esama pavyzdžių, kad Lietuva be didelių priekaištų paklūsta ar net pritaria didžiųjų ES šalių pozicijai net ir tuomet, kai jai pačiai tai nėra naudinga. Pavyzdžiui, ES akcizų politika lemia tai, kad akcizinės prekės Lietuvoje įperkamos beveik sunkiausiai visoje ES, ji sukelia didelę dalį šešėlio mūsų šalyje. Prisidėjimas prie kiekybinį skatinimą palaikančių šalių Lietuvai reikštų esminį savo pozicijos pinigų politikos atžvilgiu pakeitimą. Lietuvos balsas ECB vykdomojoje valdyboje nėra nei svarbus, nei lemiamas. Nepaisant to, tapus vienai iš šeimininkų Lietuvai vertėtų jungtis prie rato tų, kurie yra atsakingi ir neieško lengvų, bet ilgainiui žalingų sprendimų. Juolab kad Lietuva jau ilgai demonstravo tai galinti.

Euro zona nėra tik pinigų politika. Vis dar lieka klausimas, ką daryti su nedrausmingomis šalimis. Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, vertindamas galimą Graikijos išstojimą iš euro zonos, tvirtino, kad Lietuvos tai stipriai nepaveiktų, nes ji neturi daug ekonominių ryšių su Graikija. Tačiau to neužtenka. Kaip euro zonos šalis, turime spręsti, kaip Graikijos išstojimas paveiktų patį eurą.

Viena vertus, tai galima būtų vertinti kaip euro žlugimo pradžią, nes tai rodytų, kad euro sistema negali užtikrinti visų euro zonos šalių disciplinos ir ekonominio gyvybingumo. Kita vertus, juk Graikijos išėjimas iš euro zonos reikštų, kad pasitraukia ne stipriausia (pvz., Vokietija), o silpniausia euro grandis. Tvari sistema turi turėti mechanizmą, kaip iš jos pašalinti negyvybingas, nefunkcionuojančias dalis. Tad išėjimo mechanizmo buvimas gali reikšti ne euro zonos silpnėjimą, o sustiprėjimą. Panašiai kaip rinkoje efektyvios įmonių bankroto sistemos buvimas yra būtina progreso ir teigiamų pokyčių prielaida.

Taigi eurą Lietuva įsivedė sėkmingai, tačiau tai tik pradžia. Sėkmingas įvedimas dar nereiškia patikimų pinigų. Dalyvavimas priimant sprendimus dėl euro ateities bus antras Lietuvos išbandymas.