Euras išgyvena krizę. Pirmą nuo pat jo įvedimo. Baiminamasi, kad galbūt ir paskutinę. Jo vertė nepaliaujamai krinta, prekiaujant valiutomis euras tapo nepaklausiausiu piniginiu vienetu, o jį įsivedusiose šalyse tvyro įtampa.
Jei nieko nebus daroma, ir nebus daroma skubiai, euro gali nebelikti. Tokie gąsdinimai dabar girdimi kasdien. Tačiau mažai kas svarsto, o ką reikėtų daryti.

Prancūzijos finansų ministrė Christine Lagarde siūlo socialistinę išeitį: iš tų euro zonos šalių, kurios turi biudžeto perviršį, atiduoti toms, kurios kenčia nuo deficito. Vadina tai “balanso išlaikymu” ir kelia Vokietijos įniršį, o euro zonos “vargšės”, vadinamosios PIAGI šalys (angl. PIIGS) – Portugalija, Italija, Airija, Graikija, Ispanija, – trina rankomis tikėdamosi, kad gelbėjant eurą išgelbėtos bus ir jos.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel nepasiduoda: “Nesiruošiu apleisti tų pozicijų, kuriose Vokietija yra stipriausia”. Taip sakydama ji duoda suprasti, kad bendro katilo nebus, ir tegul nelaimėlės kapstosi kaip išmano.

Analitikai čia įžvelgia ne tokią naują, bet kaip niekada ryškią tendenciją – euro zona, užuot artėjusi prie seniai išsikelto tikslo tapti bendra ekonomika, irsta per siūles.

“Vienoje pusėje yra Vokietija ir Suomija – stiprios valstybės, turinčios perteklinius biudžetus. Kitoje – galo su galu nesuduriančios pietinės šalys. Praraja tarp jų didėja, ir atrodo, kad tos siūlės tuoj nebeatlaikys”, – mano Vokietijos savaitraščio “Der Spiegel” analitikai. Ir siūlo nieko nelaukiant imtis labai konkrečių veiksmų, kad euras vis dėlto būtų išgelbėtas.