Vakar Vyriausybėje vyko pirmasis darbo grupės posėdis dėl euro įvedimo mūsų šalyje nuo 2015 metų pradžios. Lietuvai tai bus antrasis mėginimas įsivesti vieningą Europos valiutą. 2007 metais dėl apmaudžių klaidų tikslas nebuvo pasiektas: šalis neatitiko keliamų Mastrichto kriterijų.

Netrukus po to prasidėjusi eurozonos krizė parodė, kad galbūt tai buvo laimingas atsitiktinumas, kad tąkart Lietuva neprisijungė prie šios sąjungos. Dabar, atsigaunant šalių ekonomikoms ir po truputį gerėjant padėčiai tarp euro zonos šalių, Vyriausybė pareiškė ketinanti vėl siekti euro įvedimo.

Kriterijai

Teorija rodo, kad palyginti su 2007 metais situacija euro įvedimui vėl yra paranki. Šalims kandidatėms taikomi Mastrichto kriterijai Lietuvai nebeatrodo tokie baisūs, kaip pačiame krizės įkarštyje. Jeigu valstybės skolos santykio su bendruoju vidaus produktu atitikimas reikalavimams nei aną kartą, nei šiandien nekelia daug dvejonių, tai infliacijos rodiklis išlieka pagrindine kliūtimi, galinčia užkirsti mūsų šaliai prisijungti prie eurozonos narių.

Šįkart Vyriausybė, atrodo, nėra linkusi kartoti praeities klaidų, kai likus mažiau nei metams iki įstojimo buvo priimti (arba nepriimti) sprendimai lėmę išaugusias kainas. Kita vertus, reikėtų nepamiršti, kad dirbtinis kainų reguliavimas galėtų atsisukti prieš pačią Lietuvą, jei infliacijos kriterijus būtų tenkinamas tik euro įvedimo datai, o vėliau būtų pamirštas. Tvarus ekonomikos, o kartu ir nuosaikus infliacijos augimas, yra sveikos ekonomikos požymiai.

Šiuo metu infliacijos rodiklis yra artimas keliamam reikalavimui – neviršyti 1,5 procentinio punkto nei trijų mažiausią infliaciją turinčių Europos Sąjungos šalių infliacijos rodiklių vidurkis. Jeigu iš šios trijulės išimties tvarka bus išbraukta didelių finansinių problemų turinti Graikija, labai tikėtina, kad 2015 metais šį rodiklį pavyks įgyvendinti.

Dar vienas rodiklis, dėl kurio atitikimo Lietuva negali būti šimtu procentų  tikra, yra metinio šalies biudžeto deficito lygis, kuris negali viršyti 3 procentų bendrojo vidaus produkto. Naujosios Vyriausybės patvirtintame biudžete šis lygis kaip tik atitinka 3 procentų ribą, tačiau „Snoro“ ir „Ūkio bankų“ įvykiai parodė, kad visuomet išlieka neplanuotų išlaidų galimybė.

Žvelgiant iš kitos pusės, mokesčių surinkimas kol kas atitinka planus, todėl šiuo metu ir šis rodiklis šaliai kandidatei būtų įgyvendintas.

Nauda ir perspektyvos

Įsivedus eurą 2015 metais, Lietuva liktų paskutinė Baltijos šalis, neturinti euro. Latvija planuoja eurą įsivesti jau nuo kitų metų pradžios, o estai tai suskubo padaryti dar 2011 metų pradžioje. Neatsilikti nuo Baltijos kaimynių šiuo klausimu yra svarbu dėl užsienio investicijų pritraukimo. Vieningą Europos valiutą įsivedusios šalys atitinka svarbius ekonominius rodiklius, kurie nemažai lemia investuotojams renkantis galimas investicijų kryptis. Šiuo atveju kaimyninės valstybės turėtų pranašumą.

Be to, nors litas ir yra susietas su euru fiksuotu santykiu, tačiau valiutos konvertavimo išlaidos išlieka, todėl iš šiuo aspektu nusileidžiame eurozonos narėms.

Įstojus į eurozoną taip pat išaugtų šalies verslo įmonių konkurencingumas vakarų Europos rinkose. Šiuo metu didelė dalis Lietuvos verslininkų vis dar mieliau prekybos partnerių ieško Rytų rinkose. Įstojimas į euro zoną turėtų paskatinti juos drąsiau žvelgti ir į „vakarų pusę“.

Narystė eurozonoje būtų reikšminga ir politinio užtikrintumo prasme. Lietuvoje neretai keičiantis vadovaujančioms partijoms dažnai keičiasi ir bendra šalies politikos kryptis. Įsivedus eurą, Lietuva būtų priversta nuolat atitikti sąjungos narėms taikomus reikalavimus, o tai turėtų pažaboti politinį neapibrėžtumą šalyje ir tuomet, kai keičiasi politinių jėgų santykis.

Rizikos

Pagrindinis pavojus, įstojus į eurozoną, yra dirbtinis kainų šuolis į viršų. Šalies verslo įmonės gali pamėginti išpūsti kainas siekdamos pasipelnyti ir taip ženkliai padidindamos infliaciją. Pastarosios augimo bet kuriuo atveju tikriausiai nepavyktų išvengti, tačiau jos kontrolė tiek prieš stojimą, tiek po jo yra būtina.

Nemažai nerimo šalies gyventojams kelia ir tai, ar neteks iš šalies biudžeto gelbėti prasiskolinusias eurozonos šalis. Viena vertus, taip gali nutikti ir mūsų šaliai tektų kažkuria dalimi prisidėti prie finansinių problemų kamuojamų sąjungos narių finansavimo. Vis dėlto šalys, kurioms suteikiama ekonominė pagalba, prisiima nemažai įsipareigojimų, kuriuos privalo įvykdyti. Dažniausiai tai reiškia finansinės injekcijos grąžinimą mokant palūkanas.

Egzistuoja ir kitos rizikos, pavyzdžiui, tinkamas visuomenės informavimas, techniniai stojimo įgyvendinimo klausimai ir papildomos administracinės išlaidos reikalingos prisijungimui prie eurozonos, tačiau šiuos dalykus privalo atlikti visos šalys kandidatės ir be jų apsieiti nėra įmanoma.

Laikas ir visuomenės nuomonė

Pastaruoju metu visuomenės nuomonė apie prisijungimą prie eurozonos gerėja, nors manančiųjų, kad reikėtų išlaikyti litą arba įsivesti eurą kiek vėliau, vis dar yra daugiau nei pritariančių narystei nuo 2015 metų. Kita vertus, ekonominė situacija vieningos Europos valiutos įsivedimui po kiek daugiau nei pusantrų metų yra palanki, todėl reikėtų išnaudoti progą, juo labiau, kad esame įsipareigoję Europos Sąjungai anksčiau ar vėliau tai padaryti.